Protėviai ir mes: genealoginės paieškos žmogui suteikia kitokį matymą
Bilionių etnografinėje sodyboje „Gīvenėms“ (Šilalės r.) įvyko genealogijos ir tradicijų savaitgalis „Protėviai ir mes“. Atrodytų, į įvairiausius renginius, taip pat ir etnografinius, folklorinius esame kviečiami visą vasarą visoje Lietuvoje. Tad kodėl reikėjo dar vieno – ar jis kuo kitoks?
Tikslas – apibrėžti jungtį
Iš tiesų organizuoti renginį rugpjūčio viduryje, kai pats įvairių susibūrimų įkarštis, nebuvo paprasta – o ir teko paskubėti: turėjome tik kelis mėnesius, mat planas tokį susitikimą surengti gimė netikėtai. Renginio tikslas irgi buvo šiek tiek kitoks – genealogijai įprastesnė konferencijų aplinka, ji retai kada derinama su tradicijomis, folkloru. Vis dėlto dabar jau galima pasidžiaugti, kad atsirado nemažas būrys žmonių, šia idėja patikėjusių ir nusprendusių atvykti kartu praleisti dvi dienas etnografinėje sodyboje.
Mes vis rečiau sustojame: gyvenimo verpetai dažnai įsuka taip, kad nepastebime, kaip praėjo mėnuo, metai, gal net dešimt. Progų susimąstyti apie savo ryšį su praeitimi ir tais, kurie gyveno prieš mus, tikrai nedaug – jas tenka patiems susikurti. Taigi tas paprastas pavadinimas „Protėviai ir mes“ iš tiesų ir pabrėžia tą jungtį: tarp vakar ir dabar, tarp ankstesnių kartų ir šiuolaikinio žmogaus. Tą spinduliavo ir sodybos aplinka, ir žmonių nusiteikimas, ir mūsų užsiėmimai. O ką gi veikėme?
Savaitgalį pradėjome pokalbiais – juk taip lengviausia susipažinti. Tik tie pokalbiai buvo ne bet kokie – o būtent apie mūsų giminės istoriją, vaikystės prisiminimus, protėvius. Įdomiausia tai, kad būtent šios temos leido dalyviams, pirmą kartą susitikusiems, užmegzti ryšį, susidraugauti.
Tradicijos ir giminės pažinimas
Pratęsę kalbą būtent apie genealogiją ir giminės pažinimo prasmę leidomės miklinti rankų – kad būtų laiko ir pagalvojimui, ir proto poilsiui: pasigaminome vaško žvakeles, o tada turėjome smagų balto molio keramikos užsiėmimą, kurį dalyviams vedė Ugnė Marija Žemeikytė.
O štai prieš pietus sulaukėme viešnių – Drevernos folkloro ansamblio „Žvejytės“. Puikiosios
„Žvejytės“ ne tik supažindino dalyvius su Klaipėdos krašto istorija, kultūra, pamario gyvenimo būdu ir tradicijomis, bet ir pamokė tradicinių žaidimų, ratelių, dainų. Juk viena – išgirsti, o kita – išbandyti pačiam.
Po pietų vėl sėdome prie genealogijos: aiškinomės, kur ieškoti informacijos, kaip rasti ir skaityti įrašus. Juk iš tiesų istorija mums gali patikti, gali ir nepatikti – tačiau jei norime sužinoti, kas, o gal net ir kodėl iš tiesų nutiko mūsų protėviams, pirmiausia turime priimti, kad tai jau įvyko ir istorijos pakeisti negalime, o antra – žinoti, kur ir nuo ko pradėti savas paieškas.
Vakarą praleidome jaukiai: klausėme Ugnės Marijos Žemeikytės koncerto, gaminome vakarienę ir susirinkome prie laužo pasidainavimams. Klausimas jums: kiek liaudies dainų galėtumėte sudainuoti iš atminties? Ši užduotis ne tokia paprasta, juk vis rečiau drauge dainuojame – bet tam verta skirti dėmesio, kad savos kultūros nepamestume, taigi šįkart su renginio dalyviais pasikartojome bent dešimtį.
Bendrystės ryšys pasikartos
Antrąją renginio dieną pirmiausia skyrėme laiko dar vienai tradicijai – šiaudinių sodų rišimo užsiėmimą vedė sodų meistrė Dalia Lengvinaitė. Su dalyviais Dalia pasidalino tiek praktiniais patarimais, įgūdžiais, tiek ir sodų rišimo prasme, reikšme. Baigdami rišti savo sodelius, tęsėme kalbą apie genealogiją: atsikartojimus, pasitaikančius giminėje, neapčiuopiamą genetiką, o taip ir tai, kaip giminės pažinimui mums gali pagelbėti DNR testai.
Neapsiėjome ir be šokių ir dainų: antrąją renginio dieną liaudies šokių ir ratelių pamoką dalyviams vedė svečiai iš Platelių Adrijus Alminas ir Austėja Alminaitė. Renginį užbaigėme šiltu Adrijaus Almino koncertu, o pabaigoje susirinkę prie laužo metėme į ugnį gintaro dulkes svajodami, kad tai, ką patyrėme – bendrystė, naujai gimusios draugystės, ryšys tarp skirtingo amžiaus, bet bendrų vertybių siejamų žmonių – pasikartotų.
Dabar jau galiu patvirtinti, kad „Protėviai ir mes“ tęsiasi – kitais metais vėl susitiksime rugpjūčio 14-16 dienomis ten pat, Bilionių etnografinėje sodyboje.
Kai manęs kas paklausia, kuo užsiimu, ką dirbu, atsakau, kad tai iš tiesų ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Iš tiesų savo giminės pažinimas, genealoginės paieškos žmogui suteikia kitokį matymą, požiūrį, kitaip imame suvokti žmonių, įvykių ryšius, atsitiktinumus, istorijos faktus.
Evelina Viktorija ŽEMEIKYTĖ
Renginio organizatorė
Laimos PENKOVOS – ŽEMEIKIENĖS nuotr.
