Pusę amžiaus mokytoja dirbusi lapiškė vėl grįžtų į mokyklą

Sukaktuvininkė S. Skuodienė: „Į Lapių septynmetę mokyklą dirbti su paskyrimu atvykau prieš 70 metų.“

Garbaus 90-ojo gimtadienio šį pavasarį sulaukusią savo pirmąją mokytoją Stasę Skuodienę nepamiršo pasveikinti jos buvę mokiniai. Lapių pagrindinėje mokykloje 51 metus dirbusi pedagogė ir dabar rinktųsi šią profesiją. „Labai gera man buvo dirbti su vaikais – kaip į šventę ėjau į darbą. Džiaugiuosi, kad jie užaugo gerais žmonėmis – tai didžiausia gyvenimo prasmė“, – kalbėjo sukaktuvininkė. Apie šią jautrią, nuoširdžią, atjaučiančią mokytoją „Bangai“ pasiūlė parašyti jos buvusi mokinė Virginija Mineikienė.


Svajonių darbas teikė džiaugsmo
„90 metų – daug, – šyptelėjo sukaktuvininkė S. Skuodienė. – Bet man per mažai – norėčiau dar gyventi, keliauti, draugauti, bendrauti, bet gyvenimas sako – gana.“
Šias galimybes apribojo sveikata, bet senjorei netrūksta optimizmo, ryžto. Po procedūros, kurios vyksta tris kartus per savaitę, jaučiasi blogai, bet kitą dieną su lazdele žingsniuoja į šiltnamį ir purena žemę. Našlė gyvena su anūku Tadu, atvažiuoja padėti ir sūnus Vaidas.
Sukaktuvininkė laiminga gimtadienio proga sulaukusi buvusių mokinių sveikinimų, gražiausių rožių. Gera, kad atsimena – tai didžiausia gyvenimo prasmė. „Aš daug dėmesio skyriau ne tik mokinių žinioms, bet ir doriniam ugdymui, auklėjimui. Geri žmonės užaugo mano mokiniai, nė vienas klystkeliais neišėjo – labai džiaugiuosi, kad pavyko šį tą įskiepyti. Ir nesvarbu, kuo jie tapo – gydytojais, mokytojais, inžinieriais ar kaime pasiliko, – dėstė garbi jubiliatė. – Visiems pedagogams patariu kreipti dėmesį į dorovingumą, kad ne tik žinios – ir moralė labai svarbi.“
S. Skuodienė Lapių pagrindinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbo 51 metus, bet šis darbas jai nepabodo – rinktųsi iš naujo ir grįžtų į mokyklą. Būti mokytoja buvo jos vaikystės svajonė, kuriai išsipildyti padėjo mama, nors buvo našlė ir augino tris vaikus.


Įkvėpė rinktis pedagogo kelią
Iš Utenos krašto kilusią Stasę, sunkiais pokario metais baigusią septynmetę, mama atvežė į pedagoginę mokyklą Švenčionėliuose. Diplomuotą jauną mokytoją 1954 m. paskyrė į Lapių septynmetę mokyklą. Aukštaitė didžiąją gyvenimo dalį praleido Žemaitijoje, ištekėjo už žemaičio, bet juokavo, kad žemaitiškai neišmoko.
„Tuomet būstą man, jaunai specialistei, ir kolegei mokykla išnuomojo Skuodų namuose. Po metų aš tapau jų marčia – Stanislovo žmona, – šypsojosi pašnekovė. – Jau 24 metai esu našlė – auksinių vestuvių su vyru nesulaukėme.“
Iki šiol ji nepamiršo jaut­raus įvykio pedagoginio darbo pradžioje. „Nuplyšo mano ir kolegės batai – negalėjome vaikščioti per sniegą, o pirkti nebuvo, reikėjo į Klaipėdą važiuoti, bet iki Gargždų pėstute žingsniuoti, – kalbėjo sukaktuvininkė. – Dirbome jungtinėse klasėse, tai aš likau dirbti ir su kolegės mokiniais, o ji išvyko pirkti batų. Direktorė neleido jungti klasių ir mus nubaudė. Bet atvyko į mokyklą vizituoti švietimo inspektoriai ir aš paaiškinau, kodėl taip atsitiko. Švietimo skyrius panaikino mūsų nuobaudas, bet įsakymą parašė direktorei. Vėliau ji suprato, kad atjautos, supratimo reikia visiems.“
Sukaktuvininkė atskleidė, kad gražiausios gyvenimo akimirkos – gimus dukrai Ramutei, vėliau sūnui Vaidui. Daug džiaugsmo sulaukus anūkų, proanūkių. Pasak ilgaamžės mokytojos S. Skuodienės, Ramutė pati pasirinko pedagogės kelią – baigė anglų kalbos studijas, dabar yra rajono Švietimo centro direktorė. Marčią Valeriją, Vaido žmoną, rinktis šią profesiją prikalbino uošvis Stanislovas, nes įžvelgė jos gebėjimus. „Aš jaunystėje kartojau, kad niekada nedirbsiu su vaikais, o jau 39 metai prabėgo ugdymo įstaigoje, – šypsojosi V. Skuodienė, Lapių bendruomeninių vaikų globos namų socialinė darbuotoja. Jos sūnus Algirdas, senjorės Stasės anūkas, taip pat įgijęs pedagoginį išsilavinimą, dirba socialinį darbą.


Apgailestauja dėl sumenkusio prestižo
S. Skuodienė iki šiol domisi švietimu ir turi savo nuomonę – gailisi, kad mokytojai nuskriausti, atlyginimai maži, reikalavimai dideli, pasikeitęs požiūris į vaikų auklėjimą.
„Kadaise mokytojas buvo vienas svarbiausių žmonių bend­ruomenėje, bet vėliau pasikeitė požiūris. Gal valdžia sumenkino jo prestižą, nemokėdama didesnio atlyginimo, nuskurdino, tada ir žmonėms pasirodė, kad neverta gerbti, – svarstė sukaktuvininkė. – Pinigai svarbūs, kad žmogus galėtų būti laisvas, tobulėtų, keliautų, pamatytų pasaulį, o kai reikia skaičiuoti pinigus… Tai ir motyvacija dirbti, bet gal mokytojai dabar išsikovos – jiems daugiau mokės.“
Ilgaamžė pedagogė patikino, kad jos pedagoginio darbo pradžioje Lapiuose mokytojui buvo didelė pagarba. „Klasėje visi vaikai buvo lygūs – nesvarbu, „ponų“ ar paprastų tėvų, visiems galiojo teisingumo principas, – atskleidė S. Skuodienė. – Jeigu kuris mokinys prasižengdavo, skubėjau pas tėvus aiškintis, dirbau su jais, daug dėmesio skyriau auklėjimui, nes norėjau, kad vaikai būtų pavyzdingi.“
Dabar, anot sukaktuvininkės, mokytojui sunku: tėvai įrodinėja savo, nors ir nepedagogines tiesas. „Jeigu pasako, kad nusižengė vaikas, pyksta, neva, kaip galėjo nusižengti. Anksčiau tėvai kreipė dėmesį į pastabas, o dabar vaikų akyse žemina mokytoją, – stebėjosi S. Skuodienė. – Šiuolaikinėje mokykloje būtų sunku dirbti, bet į savo laikų mokyklą norėčiau sugrįžti.“


Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content