Rašytojos gerbėjai pasodino rožių prie muziejaus Priekulėje
Pirmąjį vasaros šeštadienį Priekulėje, renovuoto Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus kiemelyje, vyko rožių sodinimo šventė. Į kvietimą atsinešti po kerelį ir patiems pasodinti atsiliepė ne tik šio miesto įstaigos, bendruomenės, šeimos. Tądien buvo pasodinta daugiau nei 30 karališkų rožių, tačiau vietos užteks ir kitiems norintiems tai padaryti. „Siekiame, kad muziejus būtų arčiau žmogaus – lankytojams jį pristatome kitu rakursu“, – patikino šio muziejaus filialo vadovė Gintarė Pučkorienė.
Rožyne dirbo jo sumanytoja G. Pučkorienė, muziejininkė S. Vinciūnienė, Gargždų krašto muziejaus vadovė S. Bučnytė.
Vyniojosi prisiminimų gijos
Saulėtą praėjusį savaitgalį prie I. Simonaitytės memorialinio muziejaus Priekulėje, Vingio gatvėje, su rožių kereliais būriavosi Priekulės kultūros centro, Socialinių paslaugų centro, Ievos Simonaitytės gimnazijos, bibliotekos, seniūnijos ir kitų įstaigų, bendruomenių atstovai, puoselėjantys savo krašto rašytojos atminimą. Prasmingai praleistas laikas besišnekučiuojant apie klasikę, jos garbei pasodinus daugiau nei 30 rožių, – atgaiva sielai.
I. Simonaitytė mėgo rožes – iki šiol miesto senbuviai prisimena prie jos vasarnamio puoselėjamas karališkas gėles. Čia ji praleido 18 vasarų. Muziejininkė Sabina Vinciūnienė pasakojo, jog kol nebuvo šio pastato, rašytoja apsinakvodavo viešbutyje, buvusiame Turgaus g. 8. „Iš arti man neteko jos matyti, nors dažnai vaikščiojau Vingio gatve. Iš tolo pastebėdavau ją su lazda rymančią prie rožyno, – paauglystės prisiminimais dalijosi muziejininkė. – I. Simonaitytė buvo savito charakterio žmogus: nemėgo triukšmo, gatvės šurmulio – ji mėgavosi Vingio parku, norėjo klausytis lakštingalų. Tik išskirtiniuose renginiuose dalyvaudavo rašytoja, tačiau ten rinkdavosi suaugusieji, mokytojai, o mokiniai – ne.“
S. Vinciūnienės prisiminimuose išlikęs rašytojos rožynas, kuriame klestėjo raudonos rožės, gal tik viena kita įsimaišiusi balta. Iš atminties neišsitrynė, jog prie vasarnamio sienos raudonavo vijoklinės rožės.
Užpraėjusiais metais baigtas restauruoti memorialinio muziejaus pastatas. Išsaugotos autentiškos spalvos, vidus atnaujintas minimaliai, interjeras išlikęs beveik toks pat. Siekiama išlaikyti ir autentišką aplinką, kaip antai jazminų alėja, vedanti į vasarnamį. Kieme puikuojasi raudonlapis bukas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, gamtos paveldo objektas, o šalia – įspūdingas riešutmedis. Negali būti užmirštas rašytojos rožynas, kuriame, daugelio įsitikinimu, vyravo raudonos spalvos rožės.
Miesto vizitinė kortelė
I. Simonaitytės memorialinio muziejaus filialo vadovė G. Pučkorienė pastebėjo, jog Priekulėje žymiai daugiau rožių nei kituose miestuose ir miesteliuose. „Rožės – Priekulės vizitinė kortelė: žydi skverelyje, prie paminklo Šventvakarių Evei, tradiciškai jos sodinamos prie gimnazijos, puoselėjamos miestelėnų sodybose, – dėstė G. Pučkorienė. – Rožė, grožio, meilės simbolis, visada žydėjo prie literatūros klasikės namelio Vingio gatvėje. Rašytojos knygoje minima Rožė, Roželė – veikėja, kurios likimas panašus į autorės. I. Simonaitytė prie savo vasarnamio augino 40–50 kerų rožių. Jų šiandien ir pasodinsime tradicinėje vietoje. Pažadame rūpintis rožėmis ir visada čia jūsų lauksime. Norime muziejų kitaip pristatyti lankytojams.“
G. Pučkorienė priminė, jog rašytoja savo rožių niekam nedovanojo, jų neleido skinti ir kitiems – norėjo mėgautis gyvomis gėlėmis, rytais iš balkono grožėtis rasotais jų žiedais. Į kvietimą atsiliepusieji savo dovanotas rožes muziejaus kiemelyje pasodino patys. Beje, čia žydės ir „Bangos“ laikraščio redakcijos rožė. Vietos yra – norintieji turėti savo rožę dar gali atsivežti ir pasodinti. Anot G. Pučkorienės, čia gali klestėti iki 70 rožių kerelių.
Gėlyną laistė ugniagesiai
„Graži mūsų vadovės Gintarės iniciatyva su bendruomenėmis, miestelėnais sodinti rožyną prie I. Simonaitytės memorialinio muziejaus, – kalbėjo Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė. – Džiaugiuosi, kad aplink mūsų muziejų kuriasi bendruomenė – ir Gargždų krašto, ir jo filialuose. Dėkoju susirinkusiesiems.“
O pasodinę savo dovanotas rožes visi vaišinosi pyragu su kafija, kurią pagal šišioniškių receptą išvirė G. Pučkorienė. Paskutinę minutę atskubėjusi priekuliškė rašytoja, kraštotyrininkė Edita Barauskienė atsineštą rožę pasodino savo rankomis. Ištarusi, jog tai yra esmė, pagyrė šią iniciatyvą ir prisipažino lauksianti kitų, susijusių su Ieva Simonaityte.
„Rožėms čia patinka, nes yra saulės, jos mylimos, žiemą uždengiamos“, – sakė garbi priekuliškė. Tačiau ji sugriovė mitą, jog čia žydėjo vien raudonos rožės. „Visokių būdavo – geltonų, rausvų, baltų, tik vijoklinė buvo raudona. Taigi bet kokios spalvos dabar galėjo sodinti“, – patikino E. Barauskienė.
O kas kadaise čia pasodino rožes? „Atėjo agronomas, apžiūrėjo. Gal iš Krasnodaro jų atvežė… Gal tai Adomo Brako dovana buvo. Jo grįžusį sūnų buvo priėmusi gyventi, o šis buvo vedęs ukrainietę“, – svarstė viešnia, gerai žinanti rašytojos gyvenimo istoriją.
G. Pučkorienė norėjo pasitikslinti, ar tikrai rožių laistyti atvykdavo ugniagesiai? Ir tuo metu į muziejaus kiemelį įžengė devintą dešimtmetį skaičiuojantis priekuliškis Vytautas Margevičius, kuris ir buvo vienas iš ugniagesių, anuomet laisčiusių rožyną. „Kai man paskambinusi I. Simonaitytė paprašė palaistyti, atsakiau, kad negaliu, nes prarasčiau darbą. Bet kai viršininkai liepė padėti rašytojai, tai atvykdavau ir laistydavau. Už tai visada duodavo 5 rublius – nenorėjau imti, bet ji liepė. Įdomus žmogus buvo“, – dalijosi prisiminimais V. Margevičius. Jis tvirtino, jog anuomet pagrindinis rožynas buvęs priešingoje pusėje nei dabar. „Ten ji norėjo atgulti amžinojp poilsio, veidu į savo gimtuosius Vanagus, bet į jos valią nebuvo atsižvelgta“, – ištarė senjoras.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
