Rudgalviškė puoselėja ryšius tarp ūkininkų ir valgytojų
Rudgalviuose, tėvų ūkyje, įsikūrusi Julija Smiškal jų padedama žengia pirmuosius smulkiojo ūkininko žingsnius. Savo ekologiškai užaugintas daržoves ji parduoda. Su bendraminčiais dalyvaudama neformalioje veikloje stengiasi plėtoti ryšius tarp miesto ir kaimo – ūkininkų ir valgytojų. Prancūzų patirties įkvėpta puoselėja pintinėlių sistemą prekyboje – naujovę Lietuvoje.
Žalumyninių daržovių mėgėja
Prieš porą metų Rudgalviuose apsigyvenusios J. Smiškal valgiaraštyje nuo ankstyvo pavasario iki žiemos neišnyksta salotos, cukinijos, mongoldai, špinatai bei kitos žalumyninės daržovės, kurias ji ekologiškai augina savo darže. „Nesu nei vegetarė, nei žaliavalgė, bet mėsos valgau nedaug“, – sakė ji, pridūrusi, kad valgo kokybišką, be hormoninių preparatų užaugintų gyvūnų mėsą – savo vištų, ančių arba iš kaimynų pirktos avies, triušio.
Julija stebisi žmonėmis, kurie tenkinasi salotomis bei kitomis žalumyninėmis daržovėmis tol, kol užauga agurkai, sunoksta pomidorai. „Betgi jų reikia nuolat, nes tai vitaminų, chlorofilo šaltinis, ląsteliena, reikalinga virškinimui, – kalbėjo rudgalviškė. – Prancūzai prieš pietus ir vakarienę pirmiausia suvalgo dubenį įvairių salotų lapų. Prieš mėsos patiekalą nemažai jų suvalgęs jautiesi lengviau.“
Taigi įsibėgėjus rudeniui, Julijos darže, po agroplėvele, žaliuoja cikorijos, sultenės, gūžinės salotos, kiniški, garbanotieji kopūstai bei kitos žalumyninės daržovės. „Man jų reikia nuo pavasario iki žiemos. Noriu, kad ir kiti jas valgytų“, – kalbėjo Julija, prisiminusi, kad daržovėmis susidomėjusi seniai – įtakos turėjo mama, kuri stengėsi užauginti įdomesnių.
Dabar mama augina morkas, agurkus, pupeles bei kitas daržoves, o Julija savo 25 arų darže daug vietos skiria žalumyninėms daržovėms. Taip pat augina bulves, moliūgus, cukinijas. Julija puoselėja gamtinę žemdirbystę, naudoja tik organines trąšas – mėšlą, kompostą, mulčiuoja žole ir šiaudais.
Ūkininkai parduoda miestiečiams
Norint nuo kovo iki lapkričio skinti derlių, reikia kelis kartus sėti salotas. „Galima rinktis jų veisles pagal šilumos ir šviesos poreikį. Pavyzdžiui, šiuo metu prasideda sultenės, cikorijos, gūžinės salotos“, – pasakojo rudgalviškė.
Daržovių auginimo ir realizavimo subtilybių ji šiemet vasarį mokėsi Prancūzijoje pas ūkininką. Fantastiška patirtimi ji vadino tai, kad prancūzai savo užaugintas daržoves realizuoja pintinėlių principu. „Sėdami jie žino, kiek parduos, nes iš anksto susitaria su pirkėjais, kurie moka avansu. Juk auginti daržoves – didelė rizika. Užauginęs pintinėlėse pristato į sutartą vietą“, – pasakojo Julija.
Su prancūzų daržininkais ji susipažino prieš kelerius metus, kai gyvendama Vilniuje su bendraminčiais įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Viva Sol“, kurios tikslas – priartinti smulkųjį ūkininką ir valgytoją, kad su pastaruoju palaikydamas ryšį, išgyventų. Beje, J. Smiškal, universitete baigusios ekonomikos bakalauro studijas, vėliau magistro – vadybą, o Prancūzijoje – socialinės plėtros, netraukė darbas biure. Trumpai padirbėjusi ten, ji pasuko į maisto gamybos sritį.
Dalyvaudama „Viva Sol“ veikloje su bendraminčiais suorganizavo turgelį vienoje Vilniaus kavinėje. Ten pradėjo rinktis ūkininkai su savo produkcija, bei, anot Julijos, valgytojai, kurie pirko.
Kas savaitę pristato pintinėles
Julija teigė svajojusi apie kaimą, gyvenimą „arčiau gamtos“, todėl ir apsigyvenusi tėvų ūkyje Rudgalviuose. Čia ji antrus metus augina daržoves, buria draugus – valgytojus ir ūkininkus. „Į vieną Klaipėdos kavinę atvežame daržovių ir kiaušinių, duonos ir sūrio, kuriuos perka atvykę valgytojai“, – sakė pašnekovė.
Ji į šį turgelį kas savaitę atveža ne tik pintinėles daržovių, kurių užsisako pirkėjai. Beje, pintinė kainuoja 15 Lt. Parduoda ir kiaušinius – po 7 Lt už dešimtį. Vištas lesinanti ekologiškais grūdais, moliūgų išspaudomis, duodanti kriauklelių. Pulkas dedeklių – 70 vištų vaikštinėja aptvertoje erdvioje teritorijoje.
Julija sakė nuo gegužės savo daržovėmis aprūpinanti apie 20–30 žmonių. „Esu patenkinta tuo, ką darau. Šiemet pardaviau daugiau nei pernai. Pusę užaugintų daržovių pristačiau į turgelį, o kitas pardaviau restoranui. Čia nukeliavo mano užauginti moliūgai, bulvės, už kurių kilogramą sumokėjo po 2 Lt“, – kalbėjo pašnekovė.
Julija akcentavo, kad tik tiesiogiai bendraujant su valgytoju jam galima pasiūlyti ekologiškų daržovių už gerą kainą. „Be to, ugdomas jo sąmoningumas, kad reikia tausoti gamtą. „Juk nuo valgytojo pasirinkimo, ką valgyti – ekologiškai užaugintus produktus ar chemikalais tręšiamus, herbicidais purškiamus, priklauso, ar bus išsaugota gamta“, – įsitikinusi ji.
Drąsina kaimo žmones
Julija užmezgusi ryšius ne tik su bendraminčiais iš Klaipėdos rajono, bet ir aplinkinių. Vieni gamina sūrius iš ožkų, avių, karvių pieno, kiti augina paukščius, kepa duoną. Jos teigimu, jauni žmonės persikelia gyventi į kaimus, norėdami ūkininkauti, bet jiems trūksta drąsos bei žinių, kaip ūkininkauti tausojant gamtą. „Pernai su bendraminčiais įkūrėme neformalų judėjimą „Skonio mokykla“ ir Endriejavo bibliotekoje surengėme pirmąjį susitikimą – pokalbį su gyventojais apie ožkos ir avies pieno produktus. Atvyko sūrių gamintojų. Iš viso surengėme 4 susitikimus“, – sakė pašnekovė.
J. Smiškal nuomone, kaimo žmogui trūksta drąsos ir pasitikėjimo: „Prispaustas ir niekinamas nebetiki, kad jo produktas reikalingas. Reikia drąsiai siūlyti valgytojui už atitinkamą kainą.“
Iš tiesų aukštos kokybė produkcijos paklausa didėja. Ūkininkui apsimoka, kai daržoves ar kitą produkciją parduoda pats, be tarpininkų. Taigi Julija skatina žmones gaminti ir patiems parduoti, kad didžioji produkto kainos dalis atitektų jiems.
