Sandra Beržinienė džiaugiasi save atradusi socialinio darbo srityje
„Kartais jaučiuosi lyg ispanų rašytojo Migelio de Servanteso romano ,,Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“ pagrindinis veikėjas – tarsi kovočiau su nenugalimomis kliūtimis, bandydama vėjo malūno sparnus nukreipti suktis tinkama puse“, – vaizdžiai apie savo darbą ir jame jai tenkančius vaidmenis kalbėjo Gargždų socialinių paslaugų centro Pagalbos vaikui ir šeimai padalinio socialinė darbuotoja Sandra Beržinienė.
Jauna specialistė pasakojo, jog darbe jai tenka susidurti su labai įvairiais žmonėmis, todėl visuomenėje vyraujanti nuostata, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su asmenimis, turinčiais įvairių priklausomybių, esą visiškas mitas.
Matavosi ne vieną profesiją
34-erių Sandros šaknys – Šilutės krašte. Į Klaipėdos rajoną ji atsikėlė baigusi socialinės pedagogikos studijas. Čia įsikūrė ir iki šiol, tik jau su šeima, kurioje auga mokyklinio amžiaus dukra ir ikimokyklinukas sūnus, gyvena.
Moteris pasakojo, jog po mokslų pirmiausia jai teko padirbėti Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciame centre. Čia dirbdama baigė edukologijos studijas, mat save tuomet matė būtent švietimo sistemoje, nors širdyje, kaip prisipažino, kirbėjo noras išbandyti save ir kitur.
Matyt, tos menkutės abejonės ir pakako, kad jaunos moters dėmesį patrauktų pareigūno darbas. „Kai sūnui nebuvo nė poros metukų, išvykau į Kauną ir Lietuvos policijos mokykloje baigiau įvadinius mokymus, po kurių sėkmingai įsidarbinau Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate“, – prisiminė pašnekovė.
Būtent ši darbovietė pažadino suvokimą, kad kur kas didesnį džiaugsmą jai teikia darbas prevencinėje veikloje, galimybė ir noras užkardyti netinkamą veiką. Tai pajutusi Sandra atsisveikino su kolektyvu ir sparnus pakėlė dar vienos patirties link.
„Nors buvo liūdna, tačiau supratau, kad galėčiau būti naudingesnė ir reikalingesnė socialinio darbo srityje“, – savo profesinį kelią svarbiausiais štrichais žymėjo šiandien socialine darbuotoja dirbanti S. Beržinienė.
2022 metais moteris įsidarbino Lapių pagrindinės mokyklos Bendruomeniniuose vaikų globos namuose, o tų pačių metų rudenį, reorganizavus šią įstaigą, nutūpė į jaukų Gargždų socialinių paslaugų centro lizdelį ir pradėjo dirbti Pagalbos vaikui ir šeimai padalinyje.
Ruošia savarankiškam gyvenimui
Atėjus į šią įstaigą, kaip prisiminė pašnekovė, įdomiausia darbinė veikla prasidėjo Klaipėdos rajone pradėjus teikti akredituotą Palydėjimo paslaugą su apgyvendinimu ir be jo. „Nežinomybės buvo daug. Su kuo pasikonsultuoti, trūko, nes asmenų, jau teikiančių šią paslaugą, buvo mažai – ši paslauga naujiena ne tik pas mus, bet ir visoje Lietuvoje“, – pasakojo Sandra, kurios stipri vidinė motyvacija pabudo tada, kai po kaulelį išnarstė Palydėjimo paslaugos teikimo galimybes ir galimą naudą jaunuoliams.
Būtent tada moteris teigė supratusi, kad su turimu žinių ir patirčių bagažu gali būti ne tik reikalinga, bet ir naudinga. Ši paslauga orientuota į jaunuolius, sulaukusius pilnametystės ir išėjusius iš šeiminių namų, bei tuos jaunus žmones, kurie gyvena socialinę riziką patiriančiose šeimose ar patys ją patiria.
Šiuo metu socialinė darbuotoja užsiima su 18–24 metų jaunuoliais, padėdama jiems pasiruošti savarankiškam gyvenimui. „Palydėjimo paslaugą suprantu kaip pagalbą jaunuoliams, pradedantiems kelionę į savarankišką gyvenimą. Teikiamos tarpusavyje susijusios paslaugos ir priemonės, siekiant padėti jauniems žmonėms prisitaikyti prie socialinės aplinkos, ugdyti jo gebėjimus spręsti kylančias socialines ir kitas problemas, tokiu būdu palengvinant jų socialinę integraciją bendruomenėje“, – kuruojamos veiklos subtilybėmis dalijosi Sandra.
Dirbant su jaunuoliais, ypatingas dėmesys skiriamas profesiniam orientavimui, finansinio raštingumo, socialinių įgūdžių ugdymui, socialinių-emocinių kompetencijų stiprinimui.
„Jaunuoliai su manimi drąsiai ir aktyviai dalijasi savo sėkmėmis ir rūpesčiais, klausia patarimų net ir labai asmeniškais klausimais. Svarbu būti šalia, nes dažniausiai esu jų aplinkoje artimiausias jiems žmogus, kuriuo jie gali pasitikėti“, – kalbėjo specialistė. Ji pridūrė, kad su jaunuoliais, kurie gyvena riziką patiriančiose šeimose ar patys ją patiria, darbas truputį kitoks, mat, siekiant teigiamų rezultatų, būtina bendrauti ir bendradarbiauti ne tik su jaunuoliais, tačiau ir su juos supančia aplinka.
Paneigė mitą
Sandra didžiuojasi, kad eina socialinio darbuotojo profesijos keliu. Jos įsitikinimu, šis darbas be galo svarbus, turintis prasmę, kadangi socialinis darbuotojas turimais darbo įrankiais galėti padėti žmonėms – tiek pavieniams, tiek šeimoms ar bendruomenėms – spręsti socialines problemas, susidoroti su sunkumais, integruotis visuomenėje, stiprinant atsparumą iššūkiams, ugdant savarankiškumą ir atsakomybę.
„Visuomenėje paplitusi nuostata, jog socialiniai darbuotojai dirba tik su asmenimis, kurie turi įvairių priklausomybių, yra visiškas mitas, neretai trukdantis dirbti. Mat būna, kad, išgirdę šios specialybės pavadinimą, žmonės kategoriškai atsisako jiems siūlomos pagalbos. Tuomet bandai paaiškinti, kad socialinis darbuotojas apima daug platesnes darbo sritis nei tik priklausomybių gydymo proceso inicijavimą“, – apie dažnai pasitaikančią nuomonę apie socialinį darbuotoją bei jo veiklą kalbėjo Sandra.
Tačiau po to iškart pasidžiaugė, kad požiūris į atstovaujamos profesijos darbuotojus pamažu vis dėlto keičiasi. Specialistę džiugina ir tai, kad didesnis dėmesys skiriamas darbo sąlygų gerinimui, sudaromos galimybės nuolat tobulėti ir kelti savo kvalifikaciją bei ieškoma būdų, kaip pritraukti ir išlaikyti darbuotojus.
Kartais užvaldo beviltiškumas
Pasiteiravus, ar nė akimirkai nėra suabejojusi savo pasirinkimu, Sandra teigė mananti, jog, ko gero, daugumai kartais kyla klausimų, ar esame pasirinkę tinkamą kelią. Ne išimtis ir ji, nes ne visuomet viskas klostosi sklandžiai, iškyla sunkumų, nuovargis daro savo. Be to, be darbo dar yra ir šeima, kuriai taip pat reikia dėmesio, tad esą normalu, kad kartais kyla įvairių minčių. Bet tokiomis akimirkomis moteris tikino turinti galimybę dar kartą pasitikrinti, kokios yra jos vertybinės nuostatos bei vidiniai įsitikinimai. Anot jos, būtina rasti būdų, kaip vidinius resursus palaikyti, atkurti, suvokti ir gebėti priimti savo bei kitų galimybių ribas.
Nesvetimas, anot specialistės, ir beviltiškumo jausmas. „Atrodo, su jaunuoliais kalbėta, priimta daug įvairių sprendimų, skirta labai daug laiko, taikyta daug metodų, siekiant teigiamų pokyčių jaunuolių elgesyje ar netinkamo gyvenimo būdo keitimo procese, konsultuotasi su įvairiais specialistais, tačiau rezultatas tas pats, – ne tokią džiuginančią darbo pusę atskleidė pašnekovė. – Tačiau atsisėdu, nurimstu ir imu galvoti, ko dar nebandžiau.“
Kartais, anot Sandros, būtina kūrybiškai pažvelgti į tam tikras problemas, ieškoti kuo įvairesnių problemos sprendimų būdų, kaip užmegzti tarpusavio pasitikėjimu pagrįstus santykius, domėtis, kuo gyvena jaunimas, kokią muziką klauso, koks jų laisvalaikis, kokie jų pomėgiai. Svarbiausia – rasti bendrą atspirties tašką, nuo kurio būtų galima pradėti kelionę pokyčių link. Šie sunkumai Sandrą, kaip pati sakė, motyvuoja dar ryžtingiau siekti užsibrėžtų tikslų.
Darbe – daug vaidmenų
Nuoširdumu ir šiluma spinduliuojanti Sandra įsitikinusi, jog tam, kad socialinis darbuotojas galėtų pasiekti bent dalelę to, ką yra užsibrėžęs, jis turi būti lankstus, prisitaikantis ir gebantis būti skirtinguose vaidmenyse.
Ji dažniausiai tampa drauge, kuri pataria, išklauso ir paskatinantį žodį pasako. Kartais būna ir nepatogi bei griežta, tačiau visuomet išliekanti šalia. Pasakojo, jog neretai tenka lyg ilgo nuotolio bėgikei bėgti kartu bei skatinti nepasiduoti ir sėkmingai pasiekti savo užsibrėžtą tikslą. O kartais esą užtenka palydėti ar tiesiog kartu tyloje pasėdėti.
„Vaidmenų šiame darbe išties nemažai. Dažnai tenka griebtis pedagogės rolės – pamokyti, motyvuoti ir skatinti tobulėti. Ne svetimas šiame darbe ir mamos vaidmuo, turintis ypatingų galių, – atjausti, paguosti, liūdesio ašarą nušluostyti, kartu pasidžiaugti sėkmėmis bei pergalėmis. Iš tiesų tenka imtis ir virėjos pareigų – ne tik aktyviai įtraukti į maisto gaminimo procesą, tačiau ir paskatinti gaminti techniškai sudėtingesnius patiekalus“, – pasakojo pašnekovė, kurios įsitikinimu, svarbiausia – kad būtum supratingas, tolerantiškas, kantrus, sugebantis išklausyti ir išgirsti, geranoriškas, nuoširdus, atviras, pagarbus, empatiškas ir, žinoma, užsispyręs.
Jei esi toks, Sandros tikinimu, galėsi džiaugtis darbo rezultatais, jaunuolių pasiekimais. Būtent pastarieji ją ir veda į priekį. „Man malonu, kai jaunuoliai pradeda mokytis, įsidarbina, gauną pirmąjį darbo užmokestį, atsikrato priklausomybių. Man teikia džiaugsmą ir gauta žinutė: ,,Man pavyko – išlaikiau egzaminą!“ – šypsojosi socialinė darbuotoja, kuri ir toliau save mato šiame kelyje.
Užsiminė apie svajonę
Moteris kupina planų ir užmojų, jos galvoje – daugybė idėjų, kurias dar labiau pakurstė neseniai pelnytas įvertinimas – S. Beržinienė buvo išrinkta šių metų Klaipėdos rajono savivaldybės socialine darbuotoja. Šis įvertinimas, moters žodžiais, džiugina ir tuo pačiu įpareigoja dar labiau stengtis ir nesustoti.
Kalbėdama apie ateities planus, Sandra atskleidė paslaptį – moteris svajoja įgyti D1 vairavimo kategoriją, kad jos darbovietėje dirbantys vairuotojai galėtų ramiai atostogauti, o tuo metu ji galėtų juos pavaduoti.
Kolektyvas, anot pašnekovės, turi būti it vienas didelis tvirtas kumštis. Būtent tokiame kolektyve moteris ir dirba. Kitu atveju, jos teigimu, nebūtų lengva šioje išbandymų nestokojančioje profesijoje. „Dirbant drauge, darbas yra rezultatyvesnis, įkalnės – lengviau įveikiamos, kliūtys – ne tokios bauginančios, nuokalnės – smagesnės, o pasiektas kelionės tikslas – džiaugsmingesnis“, – kalbėjo Sandra, jau bemaž porą metų savo širdį ir laiką dalijanti tiems, kuriems to reikia.
Gintarė KARMONIENĖ
Sandros BERŽINIENĖS asmeninio archyvo nuotr.
