„Senjorų dvare“ gyventojai pasijaučia tarsi šeimoje
Vėžaičių globos namų „Senjorų dvaras“ direktorė Inga Želvienė, prieš pusantrų metų pasirinkusi naują, socialinę sritį, patiria išbandymų. Įveikdama sunkumus ji derina darbą, mokslą ir šeimą. Kartais vadovei atrodo, kad nebelieka ribos tarp savo ir globos namų šeimos. Stiprina tai, kad gyventojai dėkingi už orias senatvės dienas.
Pasirinkimu patenkinta
Prieš pusantrų metų vėžaitiškė I. Želvienė nepraleido pro ausis pasiūlymo tapti globos namų „Senjorų dvaras“ vadove. „Čia perėjus iš pardavimų sektoriaus buvo išbandymas: tai naujos pareigos mažai pažįstamoje srityje, – kalbėjo I. Želvienė. – Iš pradžių įgijau socialinio darbo žinių, o dabar studijuoju šį mokslą, kad suprasčiau globos namų darbo esmę, strategijas. Socialiniame darbe daug mokslo sričių persipynusių, įvairių niuansų yra.“
Priėmusi iššūkį, Inga siekia tobulėti – šis pasirinkimas prie širdies. Ji prisiminė, kaip ankstyvoje jaunystėje spaudė greitai rinktis profesiją ir pirmąja – programavimu – teko nusivilti.
„Senjorų dvaro“ direktorė neslėpė, kad sudėtingiausia buvo pradžioje. Gilindamasi į įstaigos dokumentus pamažu susipažino su gyventojais. „Jiems buvo nelengva priimti mane, tačiau po kelių pasikalbėjimų su gyventojais supratau, jog dirbu ten, kur reikia, – šypsojosi I. Želvienė. – Gera, kai pradedi suprasti žmonių poreikius ir juos gali patenkinti. Pažįstant gyventojus, lengviau dirbti su komanda.“
„Senjorų dvare“ gyvena 46 gyventojai, o komandoje – 26 nariai: socialiniai darbuotojai, jų padėjėjos, slaugytojos, individualios priežiūros darbuotojos, kineziterapeutė, valytojos. Visą parą gyventojai apgaubti jų rūpesčiu.
Paskutiniuosiuose namuose – oriai
„Globos namuose svarbiausia gyventojai, kuriems reikia dėmesio, bendrystės. Tai didelė šeima – čia kuriama jauki, šeiminius namus primenanti aplinka. Mūsų žmonės – asmenybės ir turi jaustis oriai“, – kalbėjo I. Želvienė.
Tai nedideli, bet ir ne mažiausi globos namai. Direktorė pažįsta kiekvieną gyventoją, žino šių poreikius, net artimųjų vardus, nes su jais bendrauja. Čia įsikūrusiųjų amžius – nuo 73 iki 92 metų, trečdalis – vyrai. Gyventojų sveikatos būklė skirtinga – trečdalis nevaikštantys. „Senjorų dvare“ apsigyvenusios dvi sutuoktinių poros. „Žmonės pažįsta vieni kitus, buriasi į bendraminčių būrelius, susitinka išgerti kavos, – atskleidė direktorė. – Stiprus ryšys tarp jų: susirūpinę kviečia darbuotoją, kai kažkuriam nutinka bėda.“
„Senjorų dvare“ gyventojai renka tarybą, kurią sudaro 5 nariai, atstovaujantys globos namų – žmonių interesams. „Mes aptariame, ką pasiūlo gyventojai ir stengiamės įgyvendinti jų pageidavimus, – patikino I. Želvienė. – Rūpinamės užimtumu – ne tik rankdarbius darome, bet ir dvasiniais dalykais stengiamės praturtinti juos. Į globos namus atvyksta koncertuoti įvairūs meno mėgėjų kolektyvai iš Klaipėdos ir kitur. Laukiame visų, kurie mums skiria dėmesio. Neseniai lankėsi uostamiesčio mėgėjų teatro grupė „Palėpė“. Vėžaičių kultūros centro salėje visada pirmoji eilė rezervuota mūsų gyventojams.“
Globos namų vadovė gyvena Vėžaičiuose, netoli savo darbovietės: gali bet kada atskubėti ir padėti darbuotojams. Darbo valandų jai neužtenka – renginiai vyksta ir savaitgaliais. Direktorė rūpesčių parsineša ir namo. „Vyras kartais klausia, kuri šeima man brangesnė: globos namai – antroji šeima, – šypsojosi Inga, trijų vaikų mama. – Vyriausioji dukra jau studentė, o mažasis sūnus Nojus, ketvirtokas, pamėgo mano darbovietę – dažnai ateina pakankliuoti ar kokį rankdarbį išmokęs mokykloje pasiūlo daryti gyventojams, su jais mielai bendrauja, padeda – jam tai patinka.“
Senatvėje – į gimtąjį kraštą
„Senjorų dvaro“ gyventojų tarybos pirmininkė Zita Laukienė – viena iš vyriausių, bet gyvybingumo, energijos, sumanumo galėtų pavydėti jaunesni. Feisbuko paskyroje senjorė rašo komentarus. Ji mėgsta kalbėti apie politiką, tik apgailestavo, kad nelabai randanti bendraminčių. „Aš dar turiu įmonę ir man tenka elektroninį parašą padėti“, – šypsojosi guvi devyniasdešimtmetė. Ji mielai sutiko „Bangai“ atskleisti savo istoriją.
Iš Upitėnų kaimo Veiviržėnų seniūnijos kilusi Z. Laukienė didžiąją gyvenimo dalį praleido Klaipėdos krašte, uostamiestyje. „Visokius darbus esu dirbusi – buvau Priekulės rajono vykdomojo komiteto primininko pavaduotoja, Klaipėdoje kooperatyvui vadovavau, turėjau įvairių visuomeninių pareigų – buvau teismo tarėja ir net draugiškojo teismo pirmininkė“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Nepriklausomybės pradžioje abu su vyru persikėlė į Vilnių, kur gyveno dukra ir sūnus, gydytojai. Gyveno Žvėryne, pasak senjorės, kaip karalienė. „Nebuvau turtinga, bet laiminga. Vyras labai geras, bet prieš 15 metų iškeliavo amžinybėn. Likau viena kaip pirštas. Apsigyvenau pas sūnų, bet buvau įpratusi gyventi laisvai ir daryti ką noriu, o ten, moderniuose namuose, reikėjo taikytis. Kvietė dukra į savo namus, bet jai 70 metų, abu su vyru pasiligoję, dar jų namuose ligonis giminaitis gyvena. Pagalvojau, kas mus visus čia slaugys – aš dar esu stipresnė, nors turiu sveikatos bėdų. Pernai sūnus išvyko į Ameriką“, – atskleidė Z. Laukienė, per naktį apsisprendusi persikelti į globos namus.
Informaciją apie „Senjorų dvarą“ ji suradusi feisbuke, atvykusi pasižiūrėti ir pasilikusi. „Man čia geriau negu namuose – viskas patinka. Švaru, paruoštas maistas, dažnai būna koncertų, įdomių užsiėmimų, – dėstė senjorė. – Mūsų direktorė maloni, išradinga. Visi darbuotojai puikūs, matyt, turi gebėjimų atsirinkti. Aš niekur iš čia nenorėčiau persikelti.“
Z. Laukienė prisipažino, kad iš 8 brolių ir seserų buvusi jauniausia ir likusi vienintelė iš šeimos. Jos vyriausioji sesuo šviesaus atminimo Ona Vaitkienė amžinos šviesos keliu iškeliavo įžengusi į antrąjį šimtmetį. Apie šią garbią judrėniškę pasakojome „Bangoje“.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
