Senoviška žiema senojoje Žvelsėnų sodyboje

„Senos trobos“ šeimininkas A. Bučys: „Įdomus buvo kaimo turizmo verslas – daug įdomių žmonių, kuriems artimas kaimas, atvykdavo.“

Senoje etnografinio stiliaus sodyboje Žvelsėnų kaime galima pajusti ir praeities dvasią, ir patirti gyvenimo skonį senoviškos žiemos rūstume. „Sena troba“ gaivina prisiminimus apie tai, kaip čia liejosi ankstesnių kartų gyvenimas, byloja apie neskubrią laiko tėkmę ir ramybę.
Unikalios sodybos šeimininko Antano Bučio vienas maloniausių pomėgių – gaminti naminį vyną, kuriuo jis pavaišina ne tik draugus, bet šį dievišką gėrimą jau ne pirmi metai degustuoja ir Vėžaičių kultūros centro Volmerio vakarienės dalyviai. Šis dvariškąsias tradicijas gaivinantis prasmingos bendrystės ir istorinių pasakojimų renginys yra Klaipėdos rajono kultūros renginių prioritetiniame sąraše.
Dermėje su praeitimi
Vidury Žvelsėnų kaimo Vėžaičių seniūnijoje stūkso seniausia šiame krašte troba, kuri, kaip liudija dokumentai, pastatyta prieš 125 metus, o sodyba susiformavo gerokai anksčiau. Panašų etnografinio stiliaus pastatą pamatysi Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse. Tačiau ten tik ekspozicija, o čia jos savininkas Antanas Bučys liudija gyvenimo tėkmę, tikrą vaizdą, kaip ir kadaise čia gyvenę žmonės, bet jau šiek tiek modernesnėmis, patogesnėmis sąlygomis.
Visgi suabejoji, kiek čia to modernumo – kastuvu kabinti sniegą ir mosuoti, kol storu baltu patalu užklotoje erdvioje sodyboje nukasi takelį nuo trobos iki rūsio, kasdamas nusileidi iki malkinės ir buvusios jaujos, dabar daržine vadinamos. „Šiemet viena šaltesnių žiemų ir sniego danga rekordinė, ne kaip anksčiau, – palygino A. Bučys. – Bet sniegą nusikasėme – puiki mankšta. Dabar galime ilsėtis, grožėtis nepakartojamais gamtos vaizdais.“
„Lietuviška normali žiema, – atitarė gyvenimo draugė Renata. – Malonumas rytais atsinešti malkų ir užsikurti krosnį. Diena pralekia nepastebimai.“ Žinoma, dviese viskas lengviau ir gražiau.
Troboje nuo besikūrenančios krosnies – viryklės su rinkėmis – dvelkia maloni šiluma. Galvoje sukirba – vasarą molis, o žiemą – brolis. Ant malkomis kūrenamos viryklės kunkuliuoja kopūstienė, verda bulvės. Be abejonės, taip virto valgio skonis kitoks. Čia nėra dujinės viryklės. Prieš keliolika metų Antanas šokiravo dujų balionų pardavėją, rėžęs, kad jam nereikia rusiškų dujų, kad kūrena lietuviškomis, paties pasiruoštomis malkomis. „Vasarą valgį gaminame ant elektrinės viryklės arba kieme užsikuriame lauželį“, – atskleidė A. Bučys. Jis parodė duonkepę krosnį, kurioje Renata iškepa duonos, o kartą prieš šventes visą parą troškino 14 kg kalakutą. Antanas, pasilypėjęs kopetėlėmis, pademonstravo, kaip galima išsitiesti ant šiltos krosnies gulto, kur dažnai įsitaiso rainis, bet šaltesnę žiemą pasišildyti patinka ir šeimininkui.
Paskatino vaikystės prisiminimas
A. Bučys, tremtinių sūnus, gimęs atšiauriame Irkutsko krašte, kur buvo lemta susipažinti jo tėvams, žemaičiams. Ir dar skaudžiau, kad gimtojoje šalyje sugrįžtančių nelaukė – šeimai teko 4 metus praleisti tolimame Kazachstane. Po sunkių išbandymų tėvai apsigyveno Mažeikiuose. Antanas ten baigė vidurinę mokyklą, pasirinko studijas tuometėje Žemės ūkio akademijoje ir įgijo inžinieriaus elektriko diplomą. Gavęs paskyrimą į uostamiestį, ten gyveno ir dirbo pagal savo profesiją.
A. Bučys prisipažino Žvelsėnuose atsidūręs atsitiktinai. Pirmą kartą su draugu važiuodamas keliu per šį kaimą, susižavėjo įspūdingu kraštovaizdžiu ir senoviniais pastatais. Pastarieji atgaivino vaikystės prisiminimus. „Mano bendraklasis gyveno labai panašioje troboje. Jo mama prižiūrėjo ūkio arklius. Mes, prisiskaitę knygų apie indėnus, prajodinėjome visus arklius“, – atskleidė Antanas. Atgijus svaigiai jaunystės emocijai, jis užsidegė čia įsigyti sodybą. Ir netrukus svajonė išsipildė: 2000 m. atsirado parduodantys senovinę sodybą, kurią jis nusipirko.
Pasak A. Bučio, rėžiniame gatviniame Žvelsėnų kaime buvo 12 sodybų, iš kurių dabar likusios dvi, bet viena restauruota. „Sodyba, kurią įsigijau, anuomet priklausė vidutiniam ūkininkui, kuris valdė daugiau nei 30 ha, – kalbėjo A. Bučys. – Čia buvo prieš šimtmetį statyta troba, ilgas ūkinis pastatas su tvartu gyvuliams ir patalpomis pašarui. Tačiau jis buvo ne kartą padegtas ir jau nebėra.“
Naminio vyno rūsio paslaptys
Senovinę dviejų galų trobą A. Bučys stengėsi restauruoti išsaugodamas jos autentiškumą. Fasadas liko beveik nepakeistas, vidus irgi senoviškas. „Teko perstatyti kaminus, kurie jau buvo pasenę, – dėstė Antanas. – Bet kambarių planavimas nepakeistas – virtuvė, svetainė. Tos pačios sienos ir lubos, aukštis irgi toks pats.“
Troboje praeitį mena senoviniai baldai – lova, kėdės, stalas. Ir net žibalinė lempa ant spintelės stovi. Virtuvėje ant sienos – Antano mamos tremtyje išsiuvinėtas kilimėlis. Kai kuriuos senovinio stiliaus baldus jam pagamino lapiškis meistras.
„Šiek tiek modernizavau patalpas – pritaikiau šiuolaikiniam, patogesniam gyvenimui: yra vanduo, vonia, sanitariniai mazgai. Veikia internetinis ryšys“, – atskleidė A. Bučys.
Sodyboje buvusį rūsį, kuriame senieji gyventojai laikė daržoves, jis restauravo ir pavertė vyno rūsiu. Jame ne tik praeities dvelksmas, bet šiandieninės paslaptys. Gaminti šį dievišką gėrimą – vienas įdomiausių Antano užsiėmimų. Jis linksmai dėstė, kad gamina ne tik antaninių obuolių ar pienių vyną, bet ir bulvių. Tačiau pastarasis, kad ir kiek jį laikytum, nepraranda cepelinų skonio… Rūsyje saugoma 40 vyno rūšių kolekcija – įvairių uogų, vaisių, daržovių. Kai kuriam jau beveik 10 metų. „Degustuojame su draugais, kurie mėgsta čia lankytis“, – kalbėjo Antanas. Tai jo bendraminčiai, kurie taip pat turi įsigiję sodybų. Jie gali ir ilgiau pasilikti, nes ant rūsio vietoj sunykusios senos patalpos įrengė jaukią vasaros rezidenciją.
Ant buvusios jaujos su pirtimi linams džiovinti pamatų A. Bučys surentė daržinę. Šiltuoju metu čia įvairiomis progomis susirenkama švęsti, pramogauti. Ankstesniais metais čia vyko poezijos skaitymai.
Už praeities dvasios išsaugojimą
Įsigijęs sodybą, restauravęs žemaičių trobą, A. Bučys įsisuko į kaimo turizmo verslą. Ši veikla tada tik prasidėjo. Į jo „Seną trobą“ (šis pavadinimas tebekabo prie sodybos tvoros) rinkosi saviti žmonės, kuriems artimas kaimas, senoviška aplinka. „Jie atvykdavo poilsiauti, švęsti gimtadienių, vestuvių, krikštynų. Susipažinau su daug įdomių žmonių, kurie kartais apsilanko ir dabar, nors verslo nebeturiu, – kalbėjo A. Bučys. – Buvo atvykę žmonės, kurie čia atsivežė aštuoniolikmetę dukrą parodyti, kur kadaise atšventė savo vestuves.“
2006 m. „Seną trobą“ pastebėjo svarbias pareigas ėjusi viešnia iš sostinės ir paskatino dalyvauti lietuviškų kaimo sodybų konkurse. Iš 60 dalyvių A. Bučo kaimo turizmo sodyba buvo pripažinta laureate Žemaitijos regione. Už tautinio paveldo puoselėjimą ir saugojimą jis apdovanotas vertinga dovana.
Kartą čia buvo susirinkę Lietuvos architektai. „Jiems labai patiko: pagyrė, kad mano sodyboje nėra „plastmasės“ – naujoviškų medžiagų ar projektinių pakeitimų. Viskas tebėra po senovei – rąstai, mediena. Svečiai įvertino, kad išsaugota praeities dvasia. Dabar sunku tokių rasti“, – atskleidė pašnekovas.
Nudžiugino dokumentikos kūrėjai, išsirinkę autentišką „Seną trobą“ ir prie jos filmavo reklaminį filmuką. Režisierius Arvydas Barysas, dokumentinių filmų kūrėjas, šią sodybą įamžino filme apie Lietuvos kaimo turizmo sodybas.
Išėjęs į užtarnautą poilsį, A. Bučys nebepuoselėja šio verslo. Persikėlęs iš didmiesčio į Žvelsėnus, jis čia mėgaujasi ramybe, laisve, gamtos grožiu ir mielais pomėgiais. „Turiu daug veiklos“, – šypsojosi žvelsėniškis.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.