• 18 rugpjūčio, 2022
|

Signatarų gimtinėje ūkininkaujanti šeima tuo didžiuojasi

Ūkininkai Vida ir Gedas Gedmintai: „Iššūkių yra daug, bet kai darbas patinka, nieko baisaus.“

Girdėti nuogąstavimų, kad Lietuvoje katastrofiškai mažėja melžiamų karvių – laukuose nebematyti didelių bandų, tik pavienės ar kelios ganosi. Ir ne visi žino, jog stambieji pieno ūkių šeimininkai įsigijo melžimo robotus. Tai dėl jų piendavės nebegenamos į ganyklas. Balsėniškiai Vida ir Gedas Gedmintai – vieni iš tų rajono ūkininkų, kurie robotizavo savo ekologinį pieno ūkį.


Meilės ir solidarumo ženklai
Prieš 4 metus parengus projektą gauta europinė parama – 200 tūkst. eurų Ged­mintams, ūkininkaujantiems Balsėnų kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, padėjo modernizuoti šeimos ūkį. Užuot ieškojus trijų melžėjų, dabar dirba vienas – robotų prižiūrėtojas. Bet jam dar tenka pamelžti apie 30 karvių, kurių dėl nestardantinių tešmenų negali patikėti robotams. Šios dieną ganosi ganykloje, o vakare yra pargenamos į tvartą, kur tebėra melžimo linija. Pasak Gedmintų, ūkyje yra 176 melžiamos karvės, jų skaičius stabilus. Karvidėje laikomos piendavės šeriamos šviežia žole, sumaišyta su šienainiu. „Turime pašarų dalytuvą ir dalijame pašarą, – sakė G. Gedmintas. – Peraugusios žolės nenori ėsti – pjauname atolą.“
Beje, Gedmintai šienapjūtę spėjo pamiršti. Šiemet pasigamino 2 700 ritinių šienainio, susidžiovino šieno. „Antai du srutų rezervuarai – šiomis trąšomis patręšėme ganyklas, pievas ir žolė suvešėjo, – dėstė ūkininkas. – Iš praėjusių metų liko apie 2 tūkst. ritinių šienainio – pašaras buvo tinkamai paruoštas, todėl gerai išsilaikė. Nežinome, kur reikės dėti atolą.“
Prie fermų baltuoja tūkstančiai šienainio ritinių. Nuo kelio pusės jie žiemą buvo papuošti spalvotomis širdelėmis – mūsų valstybinės vėliavos spalvomis nudažytos. Tai meilės ženklas Lietuvos nepriklausomybei, o prasidėjus karui Ukrainoje, atsirado kitas, solidarumo su užpultąja šalimi ženklas – jos valstybinės vėliavos spalvos.
„Mes gyvename ne tik gražioje aplinkoje – valdome dviejų signatarų žemę: Jurgio Šaulio ir Kazimiero Antanavičiaus gimtinėje. Jaučiame jų dvasią – garbė čia gyventi ir ūkininkauti. Mes didžiuojamės“, – dėstė V. Gedmintienė.


Ūkininkauti neplanavo, bet nesigaili
Šiame šeimos ūkyje dirba kelios kartos: V. Gedmintienė su vyru Gedu ir dukra Kristina. Jo įkūrėjai tėvai Vanda ir Pranciškus Razučiai – jau garbės ūkininkai, nosies nebekišantys į fermą nuo to laiko, kai pastatė robotus. Tačiau be darbo nenustygstantis 84-erių metų Pranciškus vis dar stengiasi pagal savo jėgas padėti ūkyje.
Gedmintai pasiskirstę pareigomis: Vida atsakinga už gyvulius, o Gedas – už techniką, pašarų gamybą. „Esu ūkvedys“, – šypsojosi vyras. Jis – miestietis, bet vedęs balsėniškę merginą, neplanuotai prieš 20 metų tapo ūkininku. Pasak jo, ūkininkavimo iniciatorė buvusi Vida. Bet Gedas nesigaili: „Mieste gyvendamas neturėčiau, ką veikti. O čia ir gamta, ir tiek veiklos – kur pasisuki, ten darbo pilna.“
Prieš dešimtmetį jie pasistatė naują karvidę, bet V. Gedmintienė patikino, jog ir ši per ankšta: dabar laiko daugiau nei 400 galvijų. Šie ūkininkai dirba 600 ha žemės, bet tik dalis nuosavos.
Ūkininkė prisiminė, jog pradžia buvo sunki: 10 metų patys perdirbo pieną – sūrius, sviestą, grietinę ir kitas savo užaugintas gėrybes vežė parduoti į Klaipėdą. Tačiau uždraudus prekybą kiemuose, pieną pradėjo parduoti „Žemaitijos pienui“ – iki šiol nepakeitė supirkėjo. „Buvo sunku, bet užsidirbome ir galėjome pradėti naujos fermos statybą“, – atskleidė ūkininkė.

Robotizavus, sumažėjo rankų darbo
Robotizavus pieno ūkį, anot Gedmintų, išspręsta darbuotojų problema. Be žmogaus robotas negali veikti, bet darbuotojų sumažėjo. Dabar ūkyje dirba 4–5 samdomi žmonės. Ūkininkai pasakojo, jog čia pasiliko kadaise savaitgaliais iš vaikų globos namų atvykdavęs vaikinas „Iššūkis rasti gerą darbuotoją“, – sakė V. Gedmintienė.
Anot jos, yra ir daugiau iššūkių, tačiau, kai darbas patinka, jie nebaisūs. Šiemet iškilo problema dėl laisvos valstybinės žemės deklaravimo: negali mažinti ekologinių plotų, nes praras ekologinio ūkio statusą. „Jeigu ūkininkas turtingas, tai ir kitiems gerai: galime darbuotojui mokėti didesnį atlyginimą, daugiau išleisti vartojimui, bet žemės ūkio ministras į mus žvelgia kreivai. Ir problema dėl deklaravimo ministro „nuleista“, – dėstė V. Gedmintienė. Ūkininkės teigimu, pieno supirkimo kainos nėra žemos, bet vis tiek galėtų būti didesnės. „Už litrą kuro mokame 1,55 euro, o už ekologinio pieno kilogramą gauname 52 centus. Taigi turime parduoti 3 kg pieno, kad nusipirktumėme litrą kuro. Mėsos supirkimo kainos labiau šoktelėjo“, – palygino pašnekovė.
Gedmintai kalbėjo, kad ateities planų nekuria: gyvena čia ir dabar. „Nei mes planavome ūkininkauti, nei tokį ūkį kurti – savaime viskas susidėliojo“, – sakė V. Gedmintienė.


Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių