Smagiosios Užgavėnės – ne stebėtojams

Viena linksmiausių ir archajiškiausių lietuvių kalendorinių švenčių yra Užgavėnės, kurios šiemet bus švenčiamos vasario 28 dieną. Data apskaičiuojama atsižvelgiant į šv. Velykų datą, visada antradienį. Kadangi iki šiol išliko daugelis Užgavėnių prosenovinių papročių ir tikėjimų požymių, siekiančių, tikėtina, net akmens amžių, ilgainiui šios archajiškos šventės laikas buvo pritaikytas prie krikščioniškojo bažnytinio kalendoriaus. Po Užgavėnių prasideda gavėnia – susikaupimo, savęs apribojimo, apmąstymų, ramybės laikotarpis, trunkąs 7 savaites iki šv. Velykų.

Svarbiausi šventės elementai

Pirmą kartą Užgavėnės mūsų krašte paminėtos 1428 m. vienuolio H. Beringerio rašte, kuriame pasakojama, kad „per Užgavėnes vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kas Dievo yra uždrausta“.

Užgavėnės plačiai paplitusios daugelyje Europos šalių, kur vyksta persirengėlių karnavalai, įvairios linksmybės. Ši šventė – skirtingų istorinių aplinkybių suformuotas etninės kultūros reiškinys, susijęs su gamtos ciklo virsmu, su žemės „žadinimu“. Galima būtų išskirti tokius svarbiausius lietuviškų Užgavėnių elementus:

• žiemos ir pavasario, kuriuos įkūnija Lašininis ir Kanapinis, dvikova (visada laimi Kanapinis, kas lemia žiemos „išvarymą“);

• persirengėlių vaikštynės (būdingesni Žemaitijai) ar važinėjimasis (Mažojoje Lietuvoje), jų vaidinimai, namų lankymas;

• Morės arba Kotrės (Čiučelos – Vidurio Lietuvoje, Gavėno – Aukštaitijoje) vežiojimas ir sunaikinimas šventės pabaigoje (Morė deginama, Gavėnas skandinamas);

• lenktynės, varžytuvės, laistymasis vandeniu, supimasis sūpuoklėmis;

• sočios, riebios vaišės.

Vieni svarbiausių Užgavėnių šventės dalyvių – persirengėliai, liaudyje dar vadinami „žydukais“. Tačiau persirengėlių personažų būta kur kas daugiau ir įvairesnių, ne tik žydai. Tai Meška, Briedis, Ožys, Avinas, Arklys, Raitelis, Gervė, Gandras, Giltinė, Daktaras, Ciesorius, Boba Kūniškė, Viršininkas, Juodas Kudlotas, kitos „ličynos“ (kaukės): ubagai, žydai, vengrai, čigonai, velniai, raganos, angelai, kareiviai, vestuvininkai.

Kaukės turi vaidmenį

Užgavėnių persirengėlio kaukė – ne tik grimas ar kaukė ant veido, bet ir tam personažui būdinga apranga, ir veiksmas. Kiekvienas persirengėlis, kaip ir gyvūnas, asmuo ar mistinė dvasia, kuriuos jis įkūnija, turi savo „veiksmų planą“: daktarai, vengrai tariamai diagnozuoja ligas, išrašinėja receptus, siuntimus į sanatorijas, gydo ir už tą gydymą reikalauja susimokėti; žydai, pasistatę kromelius, siūlo pirkti šeškenų, meškenų, silkės galvą, meiliai bučiuoja visoms ponioms rankas, o tarpusavy barasi; čigonai dainuoja, šoka, maino arklius, buria ateitį, nešioja „vaiką“ ir prašosi įsileidžiami į namus jo pervystyti, rengia cirką su meška ir kitais gyvūnais; viršininkai tariamai renka mokesčius, išrašinėja baudas, rašo protokolus, siunčia į kalėjimą, žiūri tvarkos; ubagai prašo išmaldos, kelia ubagų vestuves ar senbernių piršlybas, barsto pelenais; kareiviai, vokietukai marširuoja, siūlo pirkti nudvėsusią kumelę dalimis: galvą – žibintui, koją – lazdai ir pan.; Gervė žnaibo, lesa, kapoja vaikus ar „bergždininkes“ (netekėjusias merginas) ir jas tardo, kodėl liko „ant pernykščių šiaudų“, apžiūrinėja puodus; Ožys puldinėja žmones, bado, spiria, dulkina pelenus, o jei kas bando jį „melžti“, išlieja iš milžtuvės vandenį, aptaško kitus; Giltinė, kurios palydovai dažnai būna daktarai, švaistosi dalgiu, persekioja, lenda prie senesnių žmonių, kurie, norėdami jos atsikratyti, ką nors turi atiduoti; Juodas Kudlotas („nei meška, nei vilkas, didele galva, visas kudlotas“) – mistinė miško dvasia, kuri baugina, tempia į mišką mergeles, atlieka apeigas prieš deginant Morę; Velinas ir velniai siaučia, gąsdina, surašinėja odon žmonių nuodėmes, bando pasmeigti šakėmis ir dūšią nusinešti pragaran, net ant stogo užsilipa, kaminą užkemša… Persirengėlio kostiumas turėtų atitikti personažą, bet šiais laikais tą įgyvendinti nėra sudėtinga, pakanka pasitelkti išmonę. Vyrai dažniausiai persirengia moteriškais, o moterys – vyriškais personažais.

Morės baigtis – lauže

Lašininio ir Kanapinio ir jų palydų kova, taip pat Morės naikinimas – svarbiausi Užgavėnių šventės akcentai. Tariamai kovojama ne tik fiziškai – kumščiais ir kojomis (Lašininis mušdavosi net dešromis, lašiniais, o kanapinis – silkėmis, kanapių aliejum, pakuliniais maišais), bet ir žodžiais. „Kova“ vyksta persirengėliams vaidinant, kada ne mažiau svarbu yra Kanapiniui laimėti prieš Lašininį savo oratoriniais gebėjimais. Galop nugalėjęs, Kanapinis vežiojamas po kaimą, apylinkes, garbinamas, laistomas vandeniu (kad būsimam derliui netrūktų lietaus). Anksčiau buvusi populiaresnė Žemaitijoje, o dabar – ir visoje Lietuvoje, Morė arba Kotrė (žiemos stabas), po pasivažinėjimo vežime po kaimą, po Lašininio pralaimėjimo, sudeginama ant laužo. Kitur žiemos pamėklė skandinama, užkasama sniege, sudraskoma ir jos likučiai išbarstomi laukuose.

Mažojoje Lietuvoje – pasivažinėjimas

Mažojoje Lietuvoje buvo paplitęs Užgavėnių pasivažinėjimas. Vežime arba rogėse įtaisoma Ragana ar kitas žiemą simbolizuojantis stabas, sulipa persirengėlių palyda, važiuojant dainuojamos Užgavėnių dainos, triukšmaujama, lankomos sodybos, laistomasi vandeniu. Prie papročių, susijusių su laistymusi, priskirtinas „bičių spiečiaus“ vežiojimas, kada į kubilą vežime susodinami vaikai, kurie vežami dūzgia ir šaukia: „Bitelėms – vandens!“ Taip senoviniu papročiu būdavo užtikrinamas gausesnis javų derlius, sėkmingas medunešis. Kitas senovinis Užgavėnių paprotys, išlikęs iki šių dienų, yra apeiginis supimasis. Sūpynės dažniausiai įtaisomos klojimuose, daržinėse arba kiemuose. Tikėdavo, jog kuo aukščiau išsisupsi, tuo linų pluoštas bus ilgesnis ir rugiai aukštesni. Nors supimasis buvo jaunimo privilegija, bet ir senesni žmonės tą apeigą puoselėjo. Per Užgavėnes taip pat būdavo spėjama apie metų orus, būsimą derlių, buriamasi.

Diena be dietos

Per Užgavėnes valgoma daug ir riebiai. Buvo sakoma: „Kas per Užgavėnes sotus, tas bus sotus visus metus.“ Savaitę iki šventės buvo valgoma kasdien vis daugiau: ketvirtadienį – 4 kartus, penktadienį – 5, o per Užgavėnes valgydavo net 9 arba 12 kartų, kad kiekvienas metų mėnuo būtų derlingas, skalsus, nieko nestigtų. Tradiciniai Užgavėnių patiekalai Lietuvoje yra riebi kiauliena, šiupinys, troškinti kopūstai, blynai, spurgos, kiaušinienė. Svarbiausias ir senoviškiausias Užgavėnių patiekalas Mažojoje Lietuvoje buvo šiupinys – iš žirnių, bulvių, su kiaulės koja, uodega ar šnipu. Žemaičiai irgi verda šiupinį, bet jų šiupinys yra kiek kitoks – su kruopomis.

Svarbiausia per Užgavėnes nebūti tik stebėtoju, bet, pasigaminus kaukę, aktyviai dalyvauti šventėje: triukšmauti, garsiai dainuoti ir groti, sočiai valgyti, krėsti išdaigas, pokštauti ir kitaip linksmintis (taip greičiau „išvejama“ žiema), o įsižeisti nevalia. Ši smagi lietuvių nuo seno puoselėjama šventė galėtų tapti puikia alternatyva keltiškajam Helovinui.

• Šiemet paragauti įvairių rūšių lietuvninkų Užgavėnių šiupinio turėsime galimybę vasario 25 d. Priekulėje, kur vyks „Šiupinio virimo čėsnis“, o žemaitiškųjų vaišių ir linksmybių – vasario 28 d. Smilgynuose (Dauparų–Kvietinių sen.), kur jau antrus metus kviečia „Užgavėnių sostinė“. Užgavėnių šventė taip pat vyks ir kitose Klaipėdos rajono vietose: Agluonėnuose, Daukšaičiuose, Doviluose, Drevernoje, Judrėnuose, Veiviržėnuose, Vėžaičiuose, Tilvikuose ir kitur.

Jolita LATAKIENĖ

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė