Socialinė darbuotoja Inga: padėti žmonėms – mano pašaukimas

Viliaus Gaigalaičio globos namai – pirmoji ir vienintelė Ingos Mikalauskienės darbo vieta. Čia dirba beveik 30 metų, iš jų 17 – socialine darbuotoja. Pasirinkusi dirbti su lemties nuskriaustais ir gyvenimą pralaimėjusiais žmonėmis, būti jų vedliu, padėti įveikti problemas, skatinti veikti ir nesėkmės atveju būti šalia, ji iš naujo rinktųsi šią profesiją. „Mano pašaukimas – būti tarp žmonių ir padėti jiems“, – patikino Inga.

Pasigenda dėmesio ir pagarbos

Dar ne visi suvokia, ką globos namuose veikia socialinis darbuotojas. Ne, jis nekeičia sauskelnių, kaip daugelis galvoja. Socialinis darbas – pokyčių profesija, darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus galias ir gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti veikti.

„Man labai patinka šis darbas – būti tarp šių žmonių ir spręsti jų problemas, teikti pagalbą, nes jie negali savarankiškai tvarkytis, – atskleidė I. Mikalauskienė. – Man didžiausias džiaugsmas – pasiekus rezultatą, sulaukus gyventojo padėkos.“

V. Gaigalaičio globos namuose dirba 10 socialinių darbuotojų, kuriems sąlyginai priskirta po 20 gyventojų. Su jais taip pat dirba socialinis darbuotojas – užimtumo specialistas, be to, yra 6 socialinio darbuotojo padėjėjai.

Socialiniam darbui Lietuvoje šiemet sukanka 30 metų, tačiau socialiniai darbuotojai pasigenda didesnio dėmesio, pagarbos šiai profesijai. „Nepakankama pagarba, negatyvumas socialinio darbuotojo atžvilgiu atsispindi žiniasklaidoje, televizijoje pateikus kai kurias situacijas, – apgailestavo I. Mikalauskienė. – Visgi šiuo požiūriu reikalai taisosi.“

Įgyti pasitikėjimą

„Mūsų profesijoje svarbiausia – mylėti žmones, nebijoti kitokių – priimti tokius, kokie yra. Globos namuose gyvena nuskriaustais, nelaimingais save laikantys gyventojai, kuriems reikia teikti pagalbą, nukreipti į užimtumo veiklas pagal jų poreikį. Nesureikšminame jų negalios, ligos ar elgesio sutrikimų, – dėstė I. Mikalauskienė. – Stengiuosi įgyti gyventojų pasitikėjimą, ypač naujų atvykusių, kurie į socialinį darbuotoją žvelgia atsargiai. Tai mūsų darbe labai svarbu –užmezgus ryšį, lengviau jiems padėti.“

Socialiniam darbuotojui reikia įvairiapusių žinių, nes tenka būti ir mokytoju, ir tarpininku tarp institucijų, nusimanyti medicinoje, kaip elgtis su sergančiuoju. Prie kiekvieno gyventojo Inga eina su meile ir atjauta. Kasdien lankydama paskirtus gyventojus ji žino, kad šie pasitiks su džiaugsmu. Gerai juos pažindama žino, kurį įėjus į kambarį pirma pakalbinti. I. Mikalauskienė prisipažino, kad užmegzti ryšį su gyventojais padeda niekada nuo jos veido nedingstanti šypsena, pozityvumas. Visgi socialinė darbuotoja neslėpė, jog pasitaiko situacijų, kai tenka tramdyti blogus jausmus, emocijas.

Ši profesija išskirtinė tuo, kad pagalba žmogui teikiama dirbant komandoje. „Arčiausiai jo yra slaugytojų padėjėjos, tvarkančios jų buitį, pasirūpinančios asmens higiena, einančios su jais pasivaikščioti. Komandoje – ir socialinio darbuotojo padėjėjai, ir dietistė, ir medikas. Vasarą pradėjo dirbti psichologė, kurios labai pageidavo mūsų gyventojai. Artimieji iš karto pastebėjo jos įtaką žmonių savijautai, – atskleidė I. Mikalauskienė. – Kartais renkamės mes, socialiniai darbuotojai, kaip spręsti iškilusią problemą, kviečiamės ir kitų padalinių darbuotojus.“

Džiaugsmas sulaukus padėkos

I. Mikalauskienė patikino, jog socialinis darbas – kūrybiškas: gyventojo problemą reikia spręsti kūrybiškai. Norint pasiekti rezultatą, tenka ilgokai padirbėti. Jaunystėje svajojusi apie choreografiją, globos namuose ji vadovauja šokio ir judesio užsiėmimams. „Tris kartus per savaitę susirenka apie 20 gyventojų, kuriems tai patinka. Šių užsiėmimų metu jie išlieja emocijas, pyktį – muzika, šokis išlaisvina žmones, – dėstė I. Mikalauskienė. – Tarp gyventojų užsimezga bendrystė. Ypač patenkinti, kai su jais šoka darbuotojai.“

Inga prisiminė jaudinančią istoriją. Globos namuose ji pastebėjo vidutinio amžiaus gyventoją, vaikštantį su lazda, bet ja pasinaudojantį tik retsykiais. „Pradėjau šnekinti, kad ateitų į šokio ir judesio užsiėmimus, bet vyras nusijuokė. Pažadėjau šokti su juo poroje – atėjo. Jis šoko be lazdos ir išeidavo ją nešdamasis rankoje“, – kalbėjo socialinė darbuotoja.

Šokėjas buvo uždaras žmogus, bet per šokį Ingai pavyko „atrakinti“ jo sielą, įgyti pasitikėjimą ir suteikti pagalbą. Ingai itin džiugu, kad gyventojas ne tik fiziškai sustiprėjo, bet ir atgaivino nutrūkusius saitus su brangiais artimaisiais.

I. Mikalauskienė neseniai sulaukė globos namų gyventojo padėkos laiškelio. „Priklausomybės varginamas vyras paprašė padėti. Tai bendras komandinis darbas – pasiūlėme gydytis pagal „Minesotos“ programą: jis mėnesį praleido ligoninėje. Žmogus man dėkoja už pagalbą ir žada nenuvilti, – kalbėjo socialinė darbuotoja. – Aš suprantu, kad negaliu tikėtis stebuklo, nes jam sunku kovoti su priklausomybe, bet pasitikiu, tikinu, jog kartu įveiksime. O jeigu paslys – vėl bandysime kabintis, negalime jo nurašyti, sakyti, et, nuvylei, daugiau nebedirbsiu su tavimi.“

Įstaiga modernėja

„Sąžiningas ir atsidavęs turi būti šiam darbui“, – akcentavo socialinė darbuotoja.

Labai svarbus bendradarbiavimas su gyventojų artimaisiais. Jie skambina ir po darbo valandų, ir savaitgaliais – visada atsiliepia, nes žino, kad be reikalo netrukdo. „Nepykstu, kad skambina – gyventojai man savi, todėl visada bendradarbiauju“, – patikino pašnekovė. Tačiau apgailestavo, jog yra žmonių, kuriems sunku susitaikyti su artimojo negalia, ligos progresavimu – jiems norėtųsi, kad šis visada būtų stiprus. „Dėl to pasitaiko priekaištų, bet suprantu, jog tai iš meilės savo artimui“, – atlaidžiai kalbėjo socialinė darbuotoja.

I. Mikalauskienė džiaugėsi, kad naujasis V. Gaigalaičio globos namų vadovas palaiko socialinių darbuotojų idėjas ir padeda jas įgyvendinti. „Mūsų direktorius – modernus, geranoriškas, turi idėjų, naujų sumanymų ir planų – laukiame, kada įgyvendins. Jis skatina, motyvuoja mus kūrybiškai dirbti. Mūsų įstaiga modernėja“, – dėstė ji.

Atskirame korpuse mėnesį padirbėjusi su užsikrėtusiaisiais Inga išbandė kovido sunkumus. „Dirbome komandoje – su pirmaisiais susirgusiaisiais: speciali apranga, apsaugos priemonės ir didelis stresas, kaip neužsikrėsti. Ir pavyko“, – džiaugėsi ji.

I. Mikalauskienė įsitikinusi, jog sėdi savo rogėse ir iš naujo rinktųsi šią profesiją. „Padėti žmonėms – mano pašaukimas“, – šypsojosi ji.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.