Sodininkai. Ne dailidės.

Tėvai skundžiasi: „Vaikai mūsų nesupranta.“ Vaikai sako: „Jie net nebando mūsų suprasti.“
Abi pusės teisios. Ir abi truputį vaidina auką.
Mus skiria ne tik amžius.

Mes tarsi gyvename prasilenkiančiose realybės paralelėse. Tėvai kalba apie pareigą, atsakomybę ir būtinybę „normaliai gyventi“. Vaikai – apie emocijas, ribas ir teisę būti savimi. Tėvai labiau pasitiki patirtimi, vaikai – jaunyste. Ir abi pusės tikisi, kad kita karta vieną dieną pradės elgtis protingiau.
Šeimos santykiai yra keistas darinys: tėvai bando auklėti vaikus, o vaikai vėliau mokosi atleisti tėvams, kad tie juos auklėjo.
Anksčiau žmonės tikėjo, kad vaikai yra Dievo dovana. Šiandien jie vis dažniau tampa tėvų ambicijų projektu. Ir šį požiūrį tėvai sugalvojo ne patys. Jį labai atkakliai įsiūlė šiuolaikinė kultūra, pažadėjusi: jei tiksliai vykdysite nurodymus, rezultatas tikrai nenuvils. Vaikas užaugs sėkmingas, emociškai stabilus, o santykiai su tėvais bus geri.
O jei ryšiai trupa – vadinasi, kažkur suklydote. Neatliepėte emocinių poreikių. Nepastebėjote traumos. Likimo nenuspėjamumą tarsi pripažįsta visi, tačiau į auklėjimą vis dar žiūrime kaip į procesą, už kurį šimtu procentų atsako tėvai.
Sakome: mokykla moko, o tėvai auklėja. Taškas.
Man atrodo, tą tašką seniai laikas keisti daugtaškiu. Nes taip, tėvai vaikus gimdo. Bet jie vaikų nekuria.
Vaikai ateina į šį pasaulį su savo genetiniu brėžiniu, kurį ne mes nubraižėme. Jis susidėliojo iš tėvų, senelių ir prosenelių DNR – atsitiktinai, lyg delnuose supurtyti kauliukai.
Auklėjimas, žinoma, svarbus. Bet vaiką formuoja ne vien tėvai. Jį veikia draugai, mokytojai, meilės partneriai, socialiniai tinklai, epochos ideologija ir kultūra. Kaip sako raidos psichologai, tėvai yra sodininkai, o ne dailidės.
Dailidė gamina pagal brėžinį. Sodininkas prižiūri augimą. Jis gali laistyti, ravėti, saugoti nuo šalnų. Bet negali iš vyšnios išauginti obels.
Tačiau šiuolaikinė auklėjimo kultūra žmogų vis dažniau mato kaip tėvų pastangų produktą. Todėl ir paplito požiūris: jei vaikas nelaimingas – tėvai kažką sugadino. Jei suaugęs vaikas nutraukė santykius – augo „toksiškoje aplinkoje“.
Tėvystė vis labiau panašėja į egzaminą, kuris niekada nesibaigia. O galutinį pažymį vis dažniau parašo suaugęs vaikas terapeuto kabinete.
Žinoma, yra tėvų, kurie iš tiesų žaloja savo vaikus. Yra smurto, manipuliacijos, priklausomybių, emocinio teroro.
Tačiau dauguma tėvų buvo normalūs žmonės. Taip – nesubrendę. Taip – pavargę. Kartais pernelyg griežti. Kartais emociškai kurti.
Bet ar jie dėl to monstrai?
Gamta kažkodėl nusprendė, kad žmonės vaikus turi gimdyti ne tada, kai tampa išmintingi, o tada, kai dar patys nelabai supranta gyvenimą. Ir gal tai nėra klaida. Nes jei teisę gimdyti turėtų tik psichologiškai nepriekaištingi žmonės, dauguma mūsų apskritai nebūtų gimę.
Mes tai lyg ir suprantame, bet vis tiek iš tėvų tikimės beveik tobulumo.
Tik ar jis apskritai įmanomas?
Geras auklėjimas automatiškai negarantuoja, kad vaikas išaugs laimingas, dėkingas ir talentingas. Žmonijos istorija tokios formulės nepatvirtino. Kartais sudėtinga vaikystė žmogų sulaužo. O kartais kaip tik pažadina žmogiškumą ir net kūrybiškumą.
Francas Kafka visą gyvenimą kentėjo dėl santykių su tironišku tėvu, kuris tyčiojosi iš sūnaus jautrumo ir nuolat jį menkino. Rašymas Kafkai tapo vienintele vieta, kurioje galėjo pasislėpti nuo smaugiančios kontrolės. Ir šiandien niekas neatsakys, ar jis būtų tapęs literatūros genijumi, jei būtų augęs emociškai saugioje aplinkoje.
Pagal šiandien populiarią psichologinę logiką Kafka turėjo tapti emociškai suluošintu žmogumi. Tačiau biografai jį apibūdina kaip švelnų, jautrų ir subtilaus humoro žmogų.
Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kaip augę sudėtingose šeimose tampa žiauriais nusikaltėliais. Bet netrūksta ir priešingų istorijų: kaip mylinčių tėvų vaikai vėliau tampa blogio įsikūnijimu.
Kartais paprasti, neišsilavinę žmonės susilaukia genialaus vaiko. O talentingi tėvai – visiškai paprasto. Ir čia nėra jokios mistikos. Tiesiog genai nelabai bendradarbiauja su mūsų norais ir planais.
Man atrodo, kad didžiausia šiuolaikinio auklėjimo problema – ne meilės trūkumas vaikams. O kontrolės iliuzija. Tikėjimas, kad egzistuoja metodika, pagal kurią galima išauginti laimingą žmogų.
Mes užkrovėme tėvams sunkiai pakeliamą naštą, pareikšdami, kad jie atsakingi ne tik už vaiko savivertę, bet ir už jo sėkmę, santykį su pasauliu, pagarbą tėvams, ir net psichikos sveikatą. Tarsi žmogaus ateitį būtų galima suprogramuoti.
Bet tėvai nėra likimo kalviai. Jie tėra žmonės, bandantys užauginti kitą žmogų, kuris vieną dieną galbūt taps kažkuo daugiau nei jie. Arba visai kuo kitu, nei jie tikėjosi.
Sodininkai nėra visagaliai. Jie gali rūpintis sodu. Bet orui jie neįsakinėja.
P. S. Daugiau apie genų ir auklėjimo poveikį – knygoje „Nebaigti reikalai“ arba mano svetainėje www.tombak.lt