STEAM nominacijos laureatė: „Esu netradicinė mokytoja – tai priimu kaip komplimentą“
Šiemet jau penktąjį kartą vyko naujienų portalo Lrytas renginys, skirtas už išskirtines pastangas ir atsidavimą mokytojo pašaukimui nominuoti dešimt Lietuvos pedagogų. Dar penki pedagogai įvertinti specialiose portalo Lrytas partnerių įsteigtose nominacijose, kurių vienoje nominante tapo Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos biologijos mokytoja Diana VEPŠTIENĖ. Jai, kaip STEAM nominacijos laimėtojai, nuo nominacijos įsteigėjo valstybės kapitalo energetikos įmonės „Ignitis grupė“ prizą įteikė #EnergySmartSTART edukacinių programų vadovė Vaiva Rutkauskaitė.
Jaučiasi pakylėta virš kasdienybės
„Ši šventė – vienas įsimintiniausių momentų mano gyvenime, – „Bangai“ pasakoja biologijos mokytoja D. Vepštienė. – Viskas vyko be dirbtinių kalbų. Komisijos narių žodžiai ėjo tiesiai į širdį. Jaučiausi lyg pasakoje – pakylėta virš kasdienybės. Šiuo pasiekimu nuoširdžiai džiaugėsi kartu buvusios gimnazijos direktorė Laima Navickienė, pavaduotojos ugdymui Ineta Ruškė ir Jurgita Rudienė. Kai antrą kartą lipau į sceną, jos buvo pakilusios nuo kėdžių ir sukėlė nemenką šurmulį. Dėkoju! Gavau daugybę nuoširdžių sveikinimų iš kolegų, mokinių, jų tėvų. Ypač jautrūs buvo dvyliktokų biologų apkabinimai. Kolega Karolis Pugačiauskas rašė: „Džiaugiuosi visa širdimi. Jūs esate to verta – savo kasdieniu darbu ir atsakingumu. Jei tik galėčiau, tokią mokytoją ir auklėtoją rinkčiausi savo trims vaikams.“ Pradžiugino ir vienos mamos žinutė: ,,Ačiū, mokytoja, kad mes jus turim, mums garbė.“
Apibūdinti užtektų vieno sakinio
„Bangos“ paprašyta apibūdinti minėtos nominacijos laureatę, biologijos mokytoją D. Vepštienę, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos direktorė L. Navickienė sako, jog užtektų vieno sakinio: „Jeigu visi Lietuvos mokytojai būtų tokie kaip ji, Lietuvos mokyklos klestėtų.“ Paprašyta detalizuoti, priduria: „Svarbiausios mokytojos savybės yra meilė vaikams, pagarba visiems žmonėms: kolegoms, tėvams, mokiniams. Meilė mokytojo darbui, nuolatinis savęs ieškojimas. Naujų metodų paieška, savito pamokos modelio kūrimas, patyriminis darbas pamokose, pamokos lauke: mokyklos ir miestelio aplinkoje. Mokytoja Diana didžiuojasi savo profesija. Dalyvauja daugelyje darbo grupių, kelia idėjas ir jas įgyvendina. Gera dirbti su tokiais pedagogais, džiaugiuosi jos kolegiškumu, kompetentingumu, empatija. Garbingo pripažinimo šalies mastu sulaukusi Diana sako, jog nemėgsta savireklamos, pasakoti apie save. Tačiau „Bangos“ redakcijai pavyko ne tik prakalbinti šią iškilią pedagogę, bet ir įsitikinti dar vienu jos talentu – mokėjimu kurti sklandų ir vaizdingą tekstą, kurį čia pateikiame. Malonaus skaitymo, mūsų laikraščio skaitytojau!
Mano kelio pradžia
Gimiau ir augau nedideliame kaimelyje, vos už penkių kilometrų nuo Veiviržėnų miestelio. Mokiausi Veiviržėnų vidurinėje mokykloje, kurioje šiandien pati dirbu mokytoja. Mano gyvenimo kelias nebuvo lengvas – anksti netekau mamos, o vėliau ir tėčio bei brolio. Tačiau visada šalia buvo šios mokyklos mokytojai – mano kelrodės žvaigždės. Būtent į juos norėjau būti panaši.
Stengiausi mokytis iš visų jėgų, kad galėčiau įgyvendinti savo – mažos mergaitės Dianos – svajonę: tapti mokytoja. Didelę įtaką man padarė klasės auklėtojas, šviesaus atminimo Adomas Neimontas. Jo tikėjimas manimi ir padrąsinimas reiškė be galo daug. Kai buvau maža, turėjau savadarbę klasę, kurioje mokiau lėles. Jos liko užmarštyje, o aš, baigusi vidurinę mokyklą, iškeliavau į svajonių miestą – Vilnių – studijuoti geografijos tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Geografiją pasirinkau neatsitiktinai. Šį dalyką pamilau savo puikių mokytojų dėka: Reginos Paulauskaitės, kuri žavėjo įdomiais pasakojimais apie keliones, Lidijos Neimontienės, iš kurios mokiausi tvirtumo ir mokytojo autoriteto, bei šviesaus atminimo Algirdo Bielskio, kurio subtilus humoro jausmas dar ilgai skambėjo atmintyje.
Pedagoginį kelią pradėjau Pašlūžmio pagrindinėje mokykloje. Pirmoji pamoka, stipriai plakanti širdis, jaudulys – viską iki šiol prisimenu. Tada pasakiau sau: „Įeik ir nugalėk.“ Ir man pasisekė – sutikau puikius mokinius, kurie leido man augti, tobulėti ir įgyti mokytojos patirties. Dabar pagalvojau, kad man pasisekė, nes pagavau sėkmės paukštę. Šioje mokykloje metodiškai stiprėjau, tobulėjau. Niekada neturėjau problemų dėl klasės valdymo. Esu dėkinga direktoriui Stasiui Rameikai už suteiktą pasitikėjimą.
Mokyklų reorganizacija ir naujas pasirinkimas
Kai mokyklose prasidėjo reorganizacijos, mažėjo mokinių skaičius. Buvau tarsi įšokusi į riedantį traukinį – geografiją teko iškeisti į biologiją. Nors kadaise šio dalyko nemėgau, šiandien jaučiuosi puikiai – tarsi inkstas taukuose. Gyvenimas mėgsta pokštauti… Mano akimis, mokytojas – tai tarsi šventasis: gebantis mylėti, padėti, užjausti, apkabinti, matyti daugiau nei akys leidžia ir priimti sprendimus čia ir dabar.
Esu laiminga, kad kasdien galiu būti tarp jaunimo – padėti jiems augti, padrąsinti, o kai reikia – ir sudrausminti. Biologijos mokytojo profesiją renkasi retas, tačiau džiaugiuosi, kad mano buvę mokiniai pasirinko medicinos kelią ir tapo gydytojais – kardiologais, urologais, odontologais.
Pamenu vieną atsakingą mergaitę, kuri biologijos olimpiadoje užėmusi ketvirtąją vietą beveik verkdama kalbėjo: „Mokytoja, aš naktimis mokiausi, bet nepasisekė…“ Tada pasakiau: „Dievas dar atlygins.“ Ir iš tiesų – iš valstybinio egzamino ji gavo 100 balų. Kasmet su mokiniais dalyvaujame rajono biologijos olimpiadose – vienais metais sekasi geriau, kitais kukliau, bet prizinių vietų netrūksta. Biologijos egzaminą paprastai laiko iki dešimties mokinių.
Netradicinė pedagogė, netradicinės pamokos
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos kolektyvas – darbštus, kūrybingas, bendradarbiaujantis. Tūkstantmečio mokyklos projektas įnešė daug naujovių: įrengta chemijos-fizikos laboratorija, sensorinis kabinetas, atnaujinti technologijų kabinetai. Įsigijome priemonių, kurios leidžia atlikti tiriamuosius darbus tiek laboratorijose, tiek gamtoje. Mokiniai mokosi dirbti 3D spausdintuvais, siuvimo mašinomis, net gamina kvapnius vonios burbulus. Į šias erdves atvyksta mokiniai iš Vėžaičių ir Endriejavo pagrindinių mokyklų.
Veikla įvairiapusė – laviname praktinius įgūdžius, motyvaciją, atsakomybę, ugdome kompetencijas. STEAM man nebuvo naujiena – biologijos programa skatino praktinį mokymąsi ir anksčiau. Tik dažnai trūkdavo laiko. Dabar, mokydamiesi apie kraujotakos sistemą, atsinešame kiaulės širdį – ją sveriame, skrodžiame, piešiame, vėliau 3D spausdintuvu gaminame žmogaus širdies modelį. Mokiniai sužavėti – jų akys spindi. Vaikai į pamokas atsineša cukraus, kavos, druskos, svogūnų, duonos, net lašinukų. Tėvai gal ir piktinasi, bet vis tiek paruošia „lauktuvėles“, nes žino, kad pamoka bus neeilinė. Šis projektas man suteikė pasitikėjimo.
Vilniaus STEAM koordinatorių nuotoliniai mokymai buvo naudingi ir įkvepiantys. Lektoriai – išskirtiniai. Klaipėdos rajono savivaldybės organizuotos veiklos taip pat buvo prasmingos ir naudingos ne tik man, bet ir kolegoms. Esu girdėjusi pasakymų, kad esu „netradicinė“ mokytoja – tai priimu kaip komplimentą. Pamokas bei konferencijas dažnai organizuoju ne klasėje, o gamtoje – gimnazijos sode, Veiviržo slėnyje. Temos – „Atradimai gamtoje“, „Žaidimas lauke“, „Tvenkinio ir upės vandens savybės“, „Žmogaus poveikis gamtai“, konferencija – „Tirk, atrask ir būsi pastebėtas“.
Esu gamtos vaikas
Dar visai neseniai, gal prieš kokius trejus metus, galėjau sakyti, kad turiu laisvo laiko. Dabar – vis mažiau. Gal dėl amžiaus? Tačiau jei pavyksta rasti minutėlę, atsiverčiu eilėraščių knygą – tai lyg poilsis po įtemptos dienos (užgesina liepsnojantį fakelą galvoje).
Esu gamtos vaikas – užaugau tarp pievų, tarp žiedų. Biologijos mokytoja be gėlių – tarsi neskani kompozicija. Gėlės, vasara, rytinis pasisveikinimas su saule – mano atgaiva.
Didžiausios gyvenimo dovanos – dukros ir žentai, anūkas. Jie mane palaiko, padrąsina, pagiria, o kai reikia, ir pakritikuoja. Didžiausia mano laimė, kai šešiametis anūkas sako: „Baba, aš tave labai myliu, noriu pas tave atvažiuoti ir pailsėti kaip žmogus.“ Jis žino: pas babą – taisyklės, kurių beveik nėra, ir daug meilės. Dukros gyvena Vilniuje. Vyresnioji baigė bioinžineriją, vėliau – genetikos magistrą, yra gamtos mokslų daktarė, dirba Gamtos tyrimų centre. Jaunesnioji – verslo ir įmonių administravimo specialistė, dirba pagal specialybę. Mano vyras – deja, jau išėjęs Anapilin. Tikiu, kad iš aukštai mane stebi ir didžiuojasi.
Kažkada labai skubėjau iš Veiviržėnų – dabar čia įsišaknijau. Jei kas prieš dešimt metų būtų pasakęs: „Diana, važiuok į Vilnių“, būčiau sėdusi į pirmą traukinį. O dabar čia būti gera: klausytis srūvančio Veiviržo, rytais stebėti saulės tekėjimą, vaikščioti paupio slėniu. Čia – mano namai. Ir aš dėkoju visiems. Už šypseną, apkabinimą, tylų žvilgsnį. Už tai, kad kartu einame šiuo keliu – su mokiniais, kolegomis, šeima. Su meile.
Parengė Egidijus ŽIEDAS
