Susižavėjimas paskatino įkurti alpakų ūkį Kojelių kaime

Į atokų vienkiemį miško apsuptyje Kojelių kaime Gintarė ir Tomas Tarvydavičiai atsikraustė praėjusią vasarą, planuodami čia auginti danielius. Tačiau sodybai pagražinti įsigytos alpakos taip sužavėjo, kad jauna šeima įkūrė alpakų ūkį, pirmąjį Klaipėdos rajone. „Čiobrelių rojuje“ apsilankiusius smalsuolius čia pasitinka 11 egzotiškų gyvūnų. Naujakuriai svajoja plėsti savo ūkį iki 50 alpakų.

Iššūkis – gyventi vienkiemyje
Miške prie Tarvydavičių sodybą juosiančios tvoros vartų su užrašu „Čiobrelių rojus“ lojimu pasitiko du šunys. Oriai atžingsniavusios dvi alpakos sustojo atokiau, smalsiai stebėdamos atvykėlius. Įpratusios iš lankytojų rankų vaišintis, priartėjus nesikuklindamos tiesė kaklus tikėdamosi skanėsto. Tik šios jauniklės vaikštinėjo erdvioje sodybos teritorijoje, o būrys kitų patelių įkurdintos erdviame aptvare šalia tvartelio. Atskirai gyvena du pagal alpakų madą apkirpti patinai Bembis ir Inočis. „Po vieną šie gyvūnai neišgyventų, – per mėnesį iš vienatvės numirtų“, – patikino G. Tarvydavičienė.
Pasak jos, „Čiobrelių rojumi“ valdas pakrikštijo draugai, padėję čia įsikurti, kurie ir pavadinimą, išpjaustytą iš metalo, padovanojo. Ir šis atspindi tik­rovę: ne tik savo darže Gintarė augina čiobrelius – vasarą jų pilna miške.
G. Tarvydavičienė su vyru – rokiškėnai, po studijų Kaune pasirinko uostamiestį, iš ten atsikraustė į Dovilus, pasistatė gražius namus, bet nusprendė išsikraustyti į vienkiemį. Jauna šeima puoselėjo svajonę auginti danielius, įsigyti alpakų – sodybos puošmeną. Draugus ir artimuosius nustebino jų pasirinktas vienkiemis – miškų apsuptyje sena, apleista sodyba, kurios aplinką teko apie metus vaduoti iš šabakštynų, šiukšlių. Prieš 110 metų turtingo lietuvininko statytas mūrinis gyvenamasis namas bendraamžiams dvelkė mistika. „Jie iki šiol klausinėja, ar čia naktimis nesivaidena“, – juokėsi Gintarė.
Tarvydavičiai, planavę auginti danielius, buvo parengę projektą jaunojo ūkininko paramai gauti, bet tarp laimingųjų nepateko. Įsigijus penkias alpakas, sodybos puošmenas, šios taip sužavėjo moterį, kad ji įkalbėjo vyrą įkurti šių ūkį. Dabar čia puikuojasi 11 alpakų – pirmasis didžiausias alpakų ūkis Klaipėdos rajone. Vasarą sėkmės atveju banda turėtų padidėti 6 jaunik­liais. „Savaitgaliais priimame lankytojus – ne sezono metu už 5 eurų mokestį žmogui. Kaupiame šiuos pinigėlius ir pavasarį pas mus atkeliaus dar dvi alpakos – šalia baltos, rusvos atsiras pilkos ir šokolado spalvos“, – džiaugėsi Gintarė.

Pasitikėjimas – ne iš karto
Alpakos pažįsta savo šeimininką, prieraišios – socialūs gyvūnai. „Visi galvoja, kad jos begaliniai meilios, visada galima glostyti, iš arti stebėti, bet kai įsigijome ir įleidome į aptvarą, nesiartino prie mūsų – lakstė, tikros laukinukės buvo. Norėdami prisivilioti, mes šliaužiojome ganykloje, valandų valandas sėdėjome su morkomis rankose jų laukdami. Bet pirmąjį skanėstą iš rankų suėdė tik po trijų savaičių – tiek laiko reikėjo jas jaukintis, – „socialinio“ darbo patirtimi dalijosi G. Tarvydavičienė ir pridūrė: – Šunys savo šeimininką saugo visada, besąlygiškai, o alpakų širdis reikia užkariauti.“
Dabar visas alpakas su skanėstais galima prisivilioti – ėda ir iš lankytojų rankų, tačiau nuoširdaus dėkingumo tikėtis nereikėtų: supykusios gali bet kada apspjauti. „Pūkutę net pravardžiuojame Spjaudale. Spjaudosi ir tarpusavyje: patinai kovodami dėl lyderystės bandoje, o patelės – susierzinusios“, – egzotiškų gyvūnų ypatumus atskleidė Gintarė.
Alpakų patinėlius galima dresuoti – kartais Gintarę galima sutikti miške už pavadėlio vedančią Bembį ir Inočį, lydimą ištikimų sargų. „Alpakos gudrios – rankose pamačiusios pavadėlį sprunka šalin“, – šypsojosi pašnekovė.
Žmones jos traukia ne tik savo egzotiška išvaizda – anot Gintarės, tai terapiniai gyvūnai kaip žirgai, šunys ar delfinai. „Alpakų glostymas veikia raminamai, kaip ir stebint jas rupšnojančias ar atrajojančias, – sakė ji. – Bet tai ne zoologijos sodas – mums svarbiausia, kad mūsų gyvūnai būtų laimingi, todėl ribojame lankytojų skaičių.“
Augintinės turi savo vardus – pagal kailio spalvą, charakterį, išvaizdą – Voverė, Koko, Princesė, Otilija… Beje, alpakos ypač tvarkingi gyvūnai – ganykloje turi savo „tualetą“ – kitur neteršia.

Atsipalaiduoja šalia augintinių
Lankytojai dažnai teiraujasi, kiek rūpesčių su šiais gyvūnais. Iš kupranugarių šeimos kilusios, Pietų Amerikos kalnuose gyvenančios alpakos nereiklios. Joms nebaisus šaltis iki 200 C – alpakų kailis penkis kartus šiltesnis už avies. Pasak Gintarės, gyvūnai nakvoja tvarte, o dienas leidžia lauke, bet panorėję gali užeiti į šį pastatą, kuris visada atviras.
„Šiems pusiau atrajojantiems gyvūnams užtenka žolės ir šieno, o vitaminų ir mineralų, kurių trūksta lietuviškoje žolėje, tenka pirkti. Jų saldainis – morkos. Galima saikingai duoti obuolių, moliūgų, bet nepadauginti, kad nesusirgtų“, – dėstė pašnekovė. Beje, Lietuvoje yra tik viena veterinarijos klinika, gydanti alpakas. Iš Lenkijos reikia kviesti kirpėjus, nes mūsų šalyje yra tik du. Nukirpti alpaką kainuoja 50 eurų.
„Alpakų kailis stebuklingas – saugo jas per šalčius ir per karščius, – kalbėjo G. Tarvydavičienė. – Jų vilna labai švelni – drabužiai ar patalynė iš jų tinka alergiškiems žmonėms.“
Alpakos kerpamos kartą per metus – iki 4 kg vilnų nukerpama: kilogramas siūlų kainuoja 100–150 eurų. Pasak Gintarės, kailis jas išmaitina, bet uždirbti galima parduodant jauniklius. Alpakų nėštumas trunka beveik metus – atsiveda vieną mažylį. „Jaunikliai kainuoja nuo tūkstančio eurų, kaip automobilis, – šypsojosi Gintarė. – Planuojame plėsti alpakų ūkį – tikimės, kad po trejų metų turėsime 50 gyvūnų. Geromis sąlygomis jie gyvena iki 15–20 metų. Mūsų banda jauna.“
Alpakų ūkio šeimininkų siekiamybė – susikurti darbo vietą. Dabar Tomas dirba ugniagesiu uostamiestyje, o Gintarė vadovauja reklamos agentūrai. „Po sunkios darbo dienos užsukęs pas alpakas visus vargus pamiršti“, – patikino ji.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.