Švėkšnos pasididžiavimas – Šv. Jokūbo bažnyčia

Šv. Jokūbo bažnyčia – neogotikinė, raudonų plytų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dvibokštė. Pastato ilgis 57 m, plotis per kryžmas – 37 m, kitose vietose – 21 m. Bokštų aukštis 65 m, o 1912 m. kairiajame bokšte sumontuotas šveicariškas grafo Jurgio Pliaterio padovanotas laikrodis su keturiais ciferblatais. Bangiškiai džiaugiasi tradicija vieną vasaros dieną būtinai keliauti, o šį kartą pasirinkta Švėkšna, ir pirmiausia – parapijos bažnyčia.

Kaip sakoma, trūks plyš, bet „Bangos“ redakcija vasarą vieną dieną būtinai susiburia į ekskursiją po netolimas apylinkes. Šįkart širdį patraukė Švėkšnos kraštas. Ir, žinoma, pirmiausia žvilgsnis krypsta į Šv. Jokūbo neogotikinę bažnyčią, su kuria beveik kiekvienas mūsų ekskursijos keliauninkas, pasirodo, turi ir asmeninių sąsajų: tuokėsi, vaikutį krikštijo ar Mišiose kartais dalyvauja.


Net 4 šventovės
Švėkšnos muziejaus gidė Monika Žąsytienė mums atskleidė labai įdomių dalykų apie į aukščiausių bažnyčių dešimtuką patenkančią Šv. Jokūbo bažnyčią. Tiesa, nors pagal aukštį švėkšniškių bažnyčia tik dešimtoje vietoje, bet tenka gerai galvą užversti, kad akimis aprėptum 65 m aukštį. Šv. Jokūbo bažnyčia nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, ji stebuklingai išvengė išniekinimo sovietmečiu, kada kurios bažnyčios buvo paverstos grūdų saugyklomis ar net fabrikų cechais.
Pirmąją medinę bažnyčią 1509 m. pastatė Žemaičių seniūnas Mikalojus Kęsgaila. 1732 m. Švėkšną nusiaubė didelis gaisras, kurio metu visiškai sudegė ir pirmoji medinė bažnyčia. Po dešimties metų Švėkšnoje, sudegusios bažnyčios vietoje, buvo pastatyta antroji medinė bažnyčia. 1801 m. buvo nugriauta antroji bažnyčia ir jos vietoje po trejų metų iškilo nauja, taip pat medinė, kryžminio plano bažnyčia. 1820 m. bažnyčiai priklausė 10 kaimų (41 valakas). Nuo XIX a. pr. veikė parapinė mokykla. 1841 m., vizituodamas Švėkšną, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad tuo metu klebono pareigas ėjo kunigas Stanislovas Bumša, o parapijoje dirbo penki kunigai.
XIX a. pab. bažnyčia tapo per maža – visi Švėkšnos parapijos tikintieji pamaldų metu nebetilpdavo. Po daugybės prašymų Vilniaus generalgubernatorius sutiko leisti statyti tik medinę. Leidimą pažadėjo duoti tik tuo atveju, jei bus nustatyta, kad esamoje bažnyčioje žmonėms būti pavojinga. 1896 m. leidimas buvo gautas.


Pirmiausia dėkojo parapijiečiams
1899 m. į Švėkšną paskirtas jaunas, energingas klebonas prelatas Julius Maciejauskas (1868–1947 m., jo palaikai 1993 m. birželio mėn. parvežti iš JAV ir palaidoti šventoriuje). 1900 m. patvirtintas Karlo Eduardo Strandmano bažnyčios statybos projektas. Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas Pliateris (1836–1909 m.) ir Aleksandras Konstantinas Mykolas Pliateris (1844–1922 m.) fundavo bažnyčios statybą: statybai paaukojo apie 50 000 rublių ir davė visą statybinę miško medžiagą.
Klebonas J. Maciejauskas ne tik vertėjavo statant bažnyčią, mat meistrai nemokėjo lietuviškai, o darbininkai – vokiškai, bet dar ir aktyviai rinko lėšas, dalį jų paaukojo JAV lietuviai. Tačiau ilgiausią aukotojų sąrašą sudaro Švėkšnos ir apylinkių gyventojai, kuriuos bažnyčios statytojas uoliai lankydavo ir ragindavo nuolat aukoti.
Pastačius bažnyčią klebonas J. Maciejauskas visų pirma viešai padėkojo ne grafams, bet būtent parapijiečiams, kurie šventovei aukojo galbūt ir patys nuo savęs sotesnį duonos kąsnį atimdami.
Gidė Monika, jei tik turėsite sveikatos, pasiūlys jums užlipti į bažnyčios bokštą ir pasigėrėti Švėkšnos miestelio panorama.

Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *