Švęskite gyvenimą su dėkingumu!
1990 metais dirbau Krašto apsaugos ministerijoje Londone ir mane pasiekė liūdna žinia, jog mano gerą draugą ištiko širdies smūgis. Jis mirė tesulaukęs 48 metų.
Jis buvo vyresnysis armijos pareigūnas, kurio laukė puiki karjera. Dalyvavau jo laidotuvėse, kurios buvo surengtos pulko bažnyčioje.
Prieš porą mėnesių varčiau senus dokumentus ir užtikau laidojimo apeigų aprašą, kuriame buvo ištrauka iš Hindu poemos „Bhagavad Gita“. Poema gerai žinoma vakaruose ir įkvėpė Nehru ir Ghandi. Ištrauka buvo pavadinta „Odisėja“.
Manau, kad krikščionys galėtų pasisemti dvasingumo iš šio kūrinio, tačiau nepripažįsta to, nes tai yra rytietiška filosofija. Bet man ši poema yra artima ir norėčiau ja pasidalinti su jumis juolab, jog artėja Velykos.
Jūs niekada negimstate ir niekada nemirštate, o tai, ką vadinate mirtimi, yra tik kūno laidojimas. Mirtis mūsų neatskiria ir nepadalija. Tai tik būties proceso pavadinimas, nei daugiau, nei mažiau. Tad kodėl taip verkiate? Jei kūnas žinotų visa tai, kas matoma, jaučiama ir žinoma, tada jam mirus iš tikrųjų reikėtų gedėti. Tačiau jūsų esatis nėra kūnas ir ne kūno jūs gedite, nors taip manote. Jūs gedite prarastos sielos, prarastos draugijos, prarastų žodžių, kuriais apsikeisdavote, minčių, kurias suprasdavote. Tačiau šie dalykai niekada nemiršta. Jūs esate siela. Tai jūsų asmenybė. Sielos negalima prarasti, nes būtent jūs ir esate siela. Kaip ir aš. Taip pat negalite prarasti ir draugijos, žodžių, kuriais apsikeisdavome, ar minčių, kuriomis visada dalydavomės ir kurias supratome.
Mirtis yra sąmonės pasikeitimas, aiškus dalykų, kuriuos jautėme ir žinojome esant, suvokimas. Tačiau tai, mylimieji, gali jums likti visam gyvenimui. Mes neišsiskiriame, nebent tuo tikėtume. Kol mirtis mus išskirs? Juk tai netiesa. Meilė nepavaldi mirčiai. Tu esi manyje ir aš tavyje. Mūsų kūnai yra tik sielos tarnai, tik bendravimo priemonės. Tol, kol man reikia kūno, aš jame gyvenu. Kai man jo nereikia – jį atstumiu. Tačiau, mylimieji, aš lieku. Tik nesu kūnas. Esu laisvas.
Sendami mes neišvengiamai patampame labiau fiziškai pažeidžiami ir turime atsisakyti fizinės veiklos, kuria mėgavomės iki šiol. Mūsų protiniai pajėgumai silpnėja ir mes pradedame prarasti savo trumpalaikę atmintį. Įprastai mūsų ilgalaikė atmintis išlieka tokia pati stipri ir mes gebame atsiminti laimingus savo gyvenimo momentus, kurie pasidaro mums ypatingai svarbūs. Galbūt toks yra Dievo planas, jog mes sulauktume senatvės ir galėtume atsiminti tik gerus dalykus iš savo jaunų dienų. Bet kol mes esame gyvi, mes vis dar turime laiko nuveikti gražių ir prasmingų dalykų, kurie padarys mūsų gyvenimus dar turtingesnius.
Vienas iš mano geriausių draugų yra Surinder Singh. Jis yra sikas (monoteistinė religija Indijoje) ir mes kartu tarnavome Maskvoje 7-ajame dešimtmetyje. Dažniausiai mes bendraujame elektroniniais laiškais, tačiau Miglė ir aš buvome 2 kartus aplankyti jo Indijoje. Praėjusią savaitę jis atsiuntė elektroninį laišką, kuriuo noriu pasidalinti ir su jumis, nes jis puikiai atspinti tą pačią temą, kaip ir „Odisėja“.
7 trumpos istorijos, kuriomis pasidalijo Satya Nadella („Microsoft“ vadovas).
Žiūrėjimas atgal. Rašiau darbą psichologijos paskaitai ir ėmiau interviu iš savo močiutės. Kuomet aš paklausiau jos, kaip ji apibrėžtų žodį „sėkmė“ savo pačios žodžiais, ji pasakė: „Sėkmė yra tuomet, kai pasižiūri atgal į savo gyvenimą ir atsiminimai priverčia tave nusišypsoti“.
Meilė nugali skausmą. Mano šuo buvo partrenktas mašinos man stebint, aš sėdėjau ant šaligatvio, laikiau jį ir verkiau. Ir prieš pat jam mirdamas jis nulaižė ašaras nuo mano veido.
Buvimas kartu. Kuomet mano tėtis, trys broliai ir dvi sesės stovėjo aplink mano mamos lovą ligoninės palatoje, mano mama pratarė paskutinius aiškiai suprantamus žodžius prieš mirtį. Ji tiesiog pasakė: „Aš jaučiuosi labai mylima dabar. Mes turėjome taip būti daug dažniau“.
Meilė. Aš pabučiavau savo tėčio kaktą, kuomet jis numirė. Maždaug 5 sekundės po to, kai jis numirė, aš supratau, kad tai buvo pirmas kartas, kai aš jį pabučiavau nuo to laiko, kai buvau vaikas.
Džiaugsmas. Kuomet aš pamačiau 27 metų vėžiu sergančią moterį, besijuokiančią iš savo dvimetės dukros kvailiojimų, staiga supratau, kad man metas nustoti skųstis savo gyvenimu ir vėl pradėti jį švęsti.
Gerumas. Berniukas, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, pamatė, kaip aš kamuojuosi su savo sulaužyta koja su ramentais ir pasiūlė panešti mano kuprinę su knygomis. Jis lydėjimo mane pro visą universiteto miestelį iki mano auditorijos ir kuomet išsiskyrėme, jis pasakė: „Tikiuosi, jog greitai tau pagerės“.
Dalijimasis. Keliaudamas Kenijoje sutikau pabėgėlį iš Zimbabvės. Jis man pasakė, jog jau 3 dienas nieko nevalgė. Vyras atrodė baisiai sulysęs ir pasiligojęs. Mano draugas pasiūlė jam savo sumuštinį, kurį tuo momentu valgė. Pirmas dalykas, kurį tas žmogus pasakė: „Mes galime jį pasidalyti“.
Švęskite gyvenimą su dėkingumu! Laimingų Velykų!
Deividas HOLLIDAY
In 1990 I was working in the Ministry of Defence in London when I heard the sad news that a good friend of mine had suffered a heart attack and died at the early age of 48. He was a senior army officer who looked set to rise to the very top. I attended his funeral in his regimental church. A few months ago I was looking through some old files and I came across the Order of Service from his funeral service which included a reading called the Odyssey from the Hindu poem, the Bhagavad Gita, which has quite some popularity in the West, and inspired both Nehru and Ghandi. I suppose, Christians would echo some of its spirituality, but ultimately not find it satisfying owing to the underlying oriental philosophy. But it works for me and I would like to share it with you as we move in to Easter.
Odyssey
You are never born and you never die, and what you call death is merely a laying down of the body. Death does not separate us nor does it divide. It is merely a name for the process of being, no more, no less. Why then do you weep so? If all that could be seen and felt and known was known by the body, then indeed you would have cause to mourn when it departed. But what you are is not contained by flesh, nor is it flesh that you mourn, although that it what you believe. What you mourn is the loss of the spirit, the loss of companionship, the loss of words exchanged, thoughts understood. These things, though, have never left you. You are spirit. It is your selfhood. You cannot lose the spirit, for it is what you are. And what I am. Nor can you lose my companionship, the words I would exchange with you, and the thoughts that we have always shared and understood.
Death is a change in consciousness, a bringing into awareness of things always felt and known and now, clearly perceived. But this, dear friends, can be yours for life. We are not separated unless we believe it to be so. Till death do us part? No, that is not true. Death has no power over love. You are with me and I am with you. Our bodies are only servants of our minds, mere vehicles for the purpose of communication. As long as I had need of my body, I inhabited it. When I needed it no more, I sent it from me. But I remain. I am not my body. I am free.
As we move in to old age we inevitably become more frail and have to forsake the physical activities which we enjoyed in our younger days. Then, our mental capacities begin to fade and we begin to lose our short-term memory. But normally the long-term memory remains strong and we are able to recall the happy events which have punctuated our lives and which now become increasingly important to us. Maybe it is God’s long term plan for us to grow old happily and to remember happy times from our past life. But while we are still alive, there is still time to add to the store and make our lives even richer.
One of my very best friends is Surinder Singh. He is an Indian sikh and we served together in Moscow in the mid-seventies when we were working at our respective embassies. We remain on touch mostly by email, but Migle and I have visited him twice in India. Last week he sent me an email which I will share with you because it follows the same theme as The Odyssey.
7 short stories shared by Satya Nadella [CEO Microsoft]
LOOKING BACK. I interviewed my grandmother for part of a research paper I’m working on for my Psychology class. When I asked her to define success in her own words, she said, “Success is when you look back at your life and the memories make you smile.”
LOVE CONQUERS PAIN. After I watched my dog get run over by a car, I sat on the side of the road holding him and crying. And just before he died, he licked the tears off my face.
TOGETHERNESS. As my father, three brothers, and two sisters stood around my mother’s hospital bed, my mother uttered her last coherent words before she died. She simply said, “I feel so loved right now. We should have gotten together like this more often.”
AFFECTION. I kissed my dad on the forehead as he passed away in a small hospital bed. About 5 seconds after he died, I realized it was the first time I had given him a kiss since I was a little boy.
JOY. When I witnessed a 27-year-old cancer patient laughing hysterically at her 2-year-old daughter’s antics, I suddenly realized that I need to stop complaining about my life and start celebrating it again.
KINDNESS. A boy in a wheelchair saw me desperately struggling on crutches with my broken leg and offered to carry my backpack and books for me. He helped me all the way across campus to my class and as he was leaving he said, “I hope you feel better soon.”
SHARING. I was traveling in Kenya and I met a refugee from Zimbabwe. He said he hadn’t eaten anything in over 3 days and looked extremely skinny and unhealthy. Then my friend offered him the rest of the sandwich he was eating. The first thing the man said was, “We can share it.”
Celebrate Life with Gratitude. Happy Easter!
