„Svetimoje šalyje neapleido laikinumo jausmas“, – sako Indrė ir Nerijus Taučiai, po 12 metų Londone grįžę namo

Jaunų žmonių svajonėms reikia erdvės. Vieniems jos pakanka čia pat, gimtajame krašte, kiti ieško svetimuose. Savo patirtimi po 12 metų gyvenimo Londone dalydamiesi Indrė ir Nerijus TAUČIAI prisipažino, kad visą tą laiką, nors supo puikūs žmonės, neapleido laikinumo jausmas. Beveik prieš metus į Lietuvą grįžusi šeima ne tik vysto savo verslus, džiaugdamasi namais Maciuičiuose, bet ir galėdama bendrauti gimtąja kalba, kuri padeda su žmonėmis kurti žymiai artimesnius ryšius.
Išvyko paskui draugą
Gargždiškių Indrės ir Nerijaus pažintis prasidėjo, kai jiems buvo šešiolika. Baigusi „Minijos“ vidurinę mokyklą (dabar progimnazija), Indrė, būdama aštuoniolikos, drąsiai išvyko į Londoną paskui mylimąjį. „Nerijus įsidarbino statybose, o aš pirmas dvi savaites dirbau viešbutyje. Tą laikotarpį prisimenu kaip juodą periodą“, – prisipažino Indrė. Nors vėliau mergina dirbo stresą nekeliantį nekvalifikuotą darbą sandėlyje, ji norėjo prasmingesnės ir įdomesnės veiklos. Todėl Indrė, Gargžduose lankiusi Sporto mokykloje lengvosios atletikos treniruotes, baigė sveikatingumo ir fitneso trenerio mokymus. Po kelių mėnesių darbo pagal profesiją ji pajuto, kaip slegia atsakomybė, nes jei žmogui greitai nepavyksta pakeisti figūros, kaltinamas treneris.
Tada Indrė ryžosi studijuoti psichologiją. Tačiau ir ši veikla su klientais nesuteikė trokštamo pasitenkinimo: pojūtis buvęs toks pat – klientas, jei psichologas nesutvarko jo gyvenimo, specialistu nėra patenkintas. „Esu rezultato žmogus, juk sporto varžybose, būdama moksleivė, irgi jo siekiau. Man nepatiko, kad mano, kaip psichologės, darbo rezultatas neapčiuopiamas, nors klientų netrūko. Jei žmogus susimoka, aš noriu matyti, už ką jis susimokėjo“, – įsitikinusi Indrė.
Svajonių darbas
Graužtis ir liūdėti Indrei nebuvo nei laiko, nei noro. Ji prisiminė, kad būdama vaikas, kai turėjo šuniuką, jį ant žolės kirpdama galvodavo, kad tai – svajonių darbas. Kadangi Indrės tėtis buvo dresuotojas, šuniukų jų namuose niekada netrūko. O kiek jų patys yra turėję, moteris nebandė skaičiuoti, bet du esantys įsimintini: vokiečių aviganis ir Pekino veislės kalytė. Meilė gyvūnams, lydėjusi nuo vaikystės, Londone Indrę atvedė į šunų kirpimo kolegiją. Žinias ji gilino ir privačiuose salonuose, atliko praktiką ir suprato, kad pagaliau ji rado tai, ko ieškojo, – svajonių darbą. Anglijoje kirpti šuniukus jai sekėsi taip puikiai, kad iki šiol kas penkias savaites skrenda į Londoną, kur neprarado klientų, nors praėjusių metų balandį kartu su vyru grįžo gyventi į Lietuvą. Gargžduose, šunų kirpykloje „Dotty“, pavadintoje šeimos numylėtinės Dotty (ji jau pažįstama „Bangos“ skaitytojams) vardu, klientų irgi netrūksta.
„Gargžduose dirbu nuo praėjusių metų balandžio mėnesio ir dar nepakeičiau nuomonės, kad lietuviai savo augintiniams skiria ypatingą dėmesį. Porą didelių pudelių atveža kirpti kas tris savaites, kitus – kas 6 savaites, o Londone – kas du mėnesius ir rečiau. Lietuviai vienodai skiria dėmesio savo ir augintinio išvaizdai, o Londone žmonės labiau atsipalaidavę, tarsi susiruošę į parką, į gamtą“, – pastebėjimais dalijosi Indrė. Tačiau šuniukai visur tokie pat: atvesti kartais išsigąsta ir stovi labai ramūs arba atsipalaiduoja ir laižo rankas. Jei šeimininkas paprašo būti šalia, kol Indrė kerpa augintinį, ji neprieštarauja, nors darbas tampa sunkesnis. „Nori nenori apie pusantros valandos nekalbėti šeimininkui yra sudėtinga, o išgirdęs balsą šuniukas labiau juda. Dirbant aštriomis žirklėmis tai pavojinga“, – sakė Indrė, ateityje pasvajojanti teikti ir kitas paslaugas, susijusias su šunimis.
Nėrė į statybas
Nerijaus darbą statybų srityje galima apibūdinti taip: nuo dangoraižių iki senų kaimo sodybų. Lietuvoje jo įgyta šaltkalvio-suvirintojo profesija Jungtinėje Karalystėje pravertė, tačiau ja jaunuolis neapsiribojo. Kadangi Londone įgijo dailidės (staliaus) kvalifikaciją, susirasti samdomą darbą problemų nekilo. Įvairiuose objektuose Nerijus sukosi kaip vijurkas – tik spėk duoti darbą – ir jau padarytas. Tačiau po kurio laiko jam pasidarė nuobodu – butai, ar jie kainavo milijoną, ar net kelis, Nerijaus akimis, tapo vienodi. Sako, kad pasigedo savo darbe kūrybos.
Galvodamas apie grįžimą į Lietuvą, Nerijus svarstė, ar gaus, ar ras darbo, ir nenumanė, kad savam krašte teks patirti ne darbo, o norinčių dirbti žmonių, kuriais galėtų pasitikėti, stoką. „Darbu statybose domisi 30–50 metų žmonės, o jaunimas linkęs rinktis kitas sferas. Tačiau būna, kad pasamdytas darbuotojas po savaitgalio nebeateina. O darbo tikrai yra, reikia tik dirbti“, – sakė įmonę „Grandmeta“, tvarkančią namų fasadus, keičiančią stogus, montuojančią duris ir langus, įkūręs Nerijus.
12 metų gyvenęs ir dirbęs svetur vyriškis pastebi, kad geresnio gyvenimo viltis ir dabar jauni žmonės sieja su užsieniu. Vis dėlto jo samdomų statybininkų atlyginimas prilygsta gaunamam svetur. „Skiriasi tik klientai. Anglijoje jie ne tokie reiklūs, neskiria per daug dėmesio kokybei, nesvarbu, kad perka butą už milijoną ar kelis. Lietuvoje kitaip: kokybė turi būti aukščiausia, o dirbdamas jauti, kad klientas tarsi kvėpuoja į nugarą. Būna, kad ir „ekspertų“ (kaimynų, giminaičių) pasikviečia“, – atlaidžiai šypsojosi lygindamas Nerijus ir pripažino, kad streso jo darbe nemažai. Jis kyla ir dėl sudėtingų senų stogų keitimo, kai imasi šimtamečių sodybų remonto. Kiekvienas namas skirtingas, o nuėmus seną stogą, kai reikia sukonstruoti naują, nepakeičiant sienų, būna baugu, kad šios neišgriūtų. Vis dėlto grįžti prie vienodų butų įrengimo Nerijus nenorėtų.
Gimtosios kalbos ir namų vertė
Indrė ir Nerijus, 2016 metais sukūrę šeimą, aštuonerius metus gyveno ir savo namų statybos Maciuičiuose rūpesčiais. Tačiau tai jau praeitis, kaip ir gyvenimas Londone, kur, pasak I. ir N. Taučių, niekur nedingo laikinumo jausmas: „Atrodo, darbai geri, su žmonėmis sutariame, turėjome kur gyventi, bet dėl to laikinumo jausmo neieškai gilesnių ryšių su žmonėmis, nes galvoji, kad tuoj vis tiek grįši į Lietuvą.“
Tai, kas iš pradžių Londone jaunuolius žavėjo – daug žmonių, kurie nuolat skuba, naktiniai klubai, vėliau – bendravimas baruose, ilgainiui pabodo ir ėmė varginti. „Su mama dabar abi pasijuokiame prisiminusios, kaip aš jai sakiau, kad man visada patiks naktiniai klubai. Per šventes kelerius metus į Lietuvą negrįždavome, nes buvau jauna, man rūpėjo linksmiau sutikti Naujuosius“, – šypsojosi Indrė, dabar ypač vertinanti namų ramybę ir laiką su šeima, pasivaikščiojimus gamtoje su Dotty. Kai kas penkias savaites Indrė į Londoną atskrenda kirpti šunų, buvusi trisdešimtmetė kolegė ją kviečia linksmai leisti laisvalaikį. „Sako, kad aš tampu nuobodi, nes nesusigundau kvietimu. Daugumai pažįstamų Londone linksmybės pirmoje vietoje. Moterys neskuba į namus gaminti vakarienės. Lietuvoje mes labiau šeimyniškos, rūpinamės buitimi ir maistu“, – pastebėtais skirtumais dalijosi 32 metų Indrė. Šeima prisiminė, kad gyvenimo Londone pradžioje ieškojo lietuviško maisto, nors paskui valgė ir indišką, ir kinišką, bet… vis tiek grįždavo prie lietuviško.
Gyvendami svetur Indrė su Nerijumi spėjo daug patirti, pakeliauti, užtat dabar jaučiasi laimingi savo namuose. „Gera sugrįžus: žmonės puikūs, kur eini, ten gali kalbėtis savo kalba, iš mimikos supranti, ką žmogus nori pasakyti. Svetima kalba negali sukurti tokio artimo ryšio“, – įsitikinusi Indrė, sakanti, kad norėtų stabilumo ir daugiau klientų šunų kirpykloje, kad nebereikėtų skraidyti į Londoną, nes net mintys, kad reikės išvykti, vargina.
Nerijus, vystantis statybų verslą, trokšta tik vieno – lojalių darbuotojų, o darbo žvalgytis toliau nei aplink Gargždus ir iki Klaipėdos, jam net nereikia. Maciuitiškio nuomone, po šios sniegingos žiemos keisti, remontuoti stogų gali tekti dar daugiau, ypač senų sodybų. „Gyvenu visavertį gyvenimą, o viskas, ko trokštu, yra čia. Nieko netrūksta ir minčių apie grįžimą į Londoną nėra“, – šypsojosi Nerijus.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas