• 29 rugsėjo, 2021
|

Tėviškės dangus įkvepia vėžaitiškius ūkininkus

Aldona ir Stasys Cirtautai bendru sutarimu ir pastangomis kuria verslą, puoselėja sodybą. „Džiaugiamės tuo, ką padarėme“, – sakė jie. Iki auksinio santuokos jubiliejaus dar likę 3 metai.

Nuo Vėžaičių viaduko pasukus Lapių link daugelis atkreipė dėmesį į vienkiemį dešinėje pusėje, spėliodami, kokia ten esančio didžiulio pastato paskirtis. Pastarąjį dešimtmetį neįprastos architektūros statinys keitėsi ir tapo įspūdingas. Šiame miestelio pašonėje plytėjusiame lauke, savo tėviškėje, nepriklausomybės pradžioje gargždiškis Stasys Cirtautas atgaivino sodybą ir sukūrė šeimos verslą.

Pradžia – nuo daržininkystės

Erdvioje sodyboje – išgražinti didžiuliai pastatai su dviem banketinėmis salėmis, miegamaisiais, puikiai įrengtomis skirtingomis pirtimis, išpuoselėtos erdvės su žydinčiais gėlynais, mažosios architektūros elementais. Jos šeimininkai Aldona ir Stasys Cirtautai maloniai patikslino, jog tai ūkininkų ūkis, kuriame ne tik ūkininkaujama, bet ir teikiamos paslaugos – galima išsinuomoti patalpas pobūviams. Iki pandemijos lankytojai čia mielai rinkosi švęsti gimtadienius, jubiliejus ar kitomis progomis.

„Aš čia gimiau. Čia buvęs Vėžaičių kaimas, kuriame buvo daug sodybų, gyventojų. Bet 1980 metais tiesiant magistralinį kelią pareikalauta 500 metrų atstumu nuo jo visiems gyventojams išsikraustyti. Mano tėvai, kaip ir kaimynai, išsikėlė į Vėžaičių miestelį. Sovietmečiu čia plytėjo laukai, ganyklos“, – tarsi siūlų kamuolį prisiminimus vyniojo S. Cirtautas.

Jaunystėje jis su žmona Gargžduose pasistatė gyvenamąjį namą. Darbštus, nagingas vyras buvusiame Vėžaičių eksperimentiniame ūkyje, netoli ištuštėjusios tėviškės, dirbo statybininku, vairuotoju, suvirintoju. Prasidėjus pertvarkai pagal naują įstatymą Stasys gavo 2 ha sklypą. „Jis buvo mano babos žemėje, vėliau aš sklypą nusipirkau už „baltuosius“ čekius. Ūkininku tapau atsitiktinai, nes anuomet juo nebūdamas negalėjau įsigyti automobilio autoparduotuvei, – dėstė S. Cirtautas. – Auginome daržoves, vežėme į Klaipėdos turgų – apsimokėjo, kol atsirado pirmoji „Maxima“. Tada sugalvojome auginti šinšilas ir pradėjome statyti tam skirtus pastatus, bet šio verslo era netrukus žlugo – nespėjome net pradėti. 1995 metais buvome pastatę vieną tvartą, o kitą įpusėję. Nebeįkūrę žvėrininkystės fermos nusprendėme auginti vištas, žąsis, antis, triušius. Bet vėliau vaikai atsisakė mums padėti – pasiūlė įkurti kaimo sodybą, apie kurią anksčiau nekilo minčių. Įrengti patalpas prireikė banko paskolos.“

Sekėsi iki pandemijos

Jau 12 metų ūkininkų Cirtautų sodyboje Vėžaičių pašonėje savaitgaliais, o kartais ir vidury savaitės šurmuliuoja švęsti užsigeidę klientai. „Tai mūsų šeimos verslas, – atskleidė S. Cirtautas. – Su žmona Aldute esame pasiskirstę darbus: aš pjaunu veją, ji sodina, prižiūri gėlynus, daržus. Aš atvežu maisto produktus, o žmona pagamina valgius, kuriuos klientai užsisako pobūviams. Marti su anūke papuošia juos, dengia stalus, aptarnauja svečius. Sūnūs Nerijus ir Linas padeda statybos darbuose.“

S. Cirtautas patikino, jog iki pandemijos sekėsi puikiai – beveik nebūdavę laisvų savaitgalių. „Žmonės šventė vestuves, jubiliejus, krikštynas, giminių susitikimus“, – sakė pašnekovas. Jis prisiminė, jog daugiausia buvo susirinkę 83 lankytojai, o kartą iš 30 kviestųjų atvyko tik 9. Tačiau per pastaruosius porą metų daug kas pasikeitė. „Per pirmąjį karantiną pusmetį negalėjome dirbti, per antrąjį – 9 mėnesius, o pastatą reikia išlaikyti, privalu grąžinti paskolą. Dabar užsakymų nėra tiek, kiek iki pandemijos, – apgailestavo S. Cirtautas. – Iš praėjusių metų užsakymai nukelti neribotam laikui, užstatai grąžinti. Žmonės tik skambina, teiraujasi – neaišku dėl ateities, kas bus valdžiai netrukus įvedus naujus reikalavimus.“

Šilauogių derlius – po 4 metų

Pabrangus daržovėms ūkininkai savo darže augina pomidorus, agurkus, porus, moliūgus, burokėlius ir kt. A. Cirtautienė domisi, kaip ekologiškai užauginti gausų derlių. Antai didžiuliai pomidorų vaisiai, anot pašnekovės, užaugo todėl, kad pavasarį lysvėje ant daigų uždėjo pjautos žolės. „Pomidorų šaknims reikia šilumos“, – patikino ji.

Ištuštėjusioje tėviškėje sodybą įkūręs S. Cirtautas mėgsta gamtą, vis nori išbandyti kažką naujo. Šiemet sumanė auginti soją. „Turguje nusipirkau nemodifikuotų sojų sėklos. Tikiuosi, kad prekiautoja nemelavo, – šyptelėjo Stasys. – Pasėjau – gražios užaugo. Sojos pupelės – baltymų šaltinis, vietoj mėsos galima valgyti.“

Vienoje televizijos laidoje išgirdęs įtaigų garsaus sodininkystės specialisto Algirdo Amšiejaus aiškinimą apie šilauogių auginimą, ryžosi užsiveisti jų. Tačiau tik penktaisiais metais uogos gausiai užderėjo.

„Anuomet sukasiau dvi lysves, pripyliau durpių, pjuvenų ir pasodinau pirmuosius daigus. Beveik pusė neprigijo – per mažai žinių turėjau. Po to dar 200 pasodinau. Buvo drėgnas ruduo ir tokia pat žiema – visi daigai žuvo. Sužinojau, kad šilauogės mėgsta drėgmę, bet ne užmirkimą, – dalijosi patirtimi ūkininkas. – Daigus buvau pasodinęs žemoje vietoje, todėl užmirkdavo ir supūdavo šaknys. Tada padariau drenažą, pakėliau daigus į viršų, į apačią pripyliau pjuvenų. Jos sulaiko drėgmę.“

Atgaiva – draugų apsuptyje

S. Cirtautas prisipažino ne vienus metus gaudęs žinias apie šilauogių auginimą: daug skaitęs, žiūrėjęs televizijos laidas, klausęsis sodininkystės specialistų patarimų. Porą metų jų žiedus pakando šalna, todėl šį pavasarį savo šilauogyną, apie 8 arus, apdengė plėvele. „Gal per anksti nudengiau, bet uogos šiemet anksčiau prasidėjo – liepos pradžioje. Skinu jau pusantro mėnesio, nes auginu 7 veislių – nuo ankstyvųjų iki vėlyvųjų“, – atskleidė ūkininkas.

Šią vasarą intensyviai laistė šilauogyną: krūmeliui – po 6–7 litrus vandens vakarais supildavo. „Girdėjau, jog reikia laistyti nuolat, kol užšąla, nes šiemet lietus nepermerkė žemės“, – kalbėjo S. Cirtautas.

Savo užaugintas šilauoges jis šeštadieniais veža į Gargždų turgų. Beje, kilogramo kaina buvo kritusi nuo 8 iki 4 eurų, bet dabar jau šoktelėjo. Pirkėjai pažįsta šį augintoją, žino jo uogų kokybę, todėl grįžta. „Kartais pritrūkstu uogų“, – šyptelėjo S. Cirtautas.

Smagu dairytis jaukiame Cirtautų vienkiemyje, gražioje ūkininkų sodyboje. Negali atsistebėti šių žmonių darbštumu. Ar nepavargo tiek metų kurti grožį, verslą? „Dar nenoriu apleisti šios veiklos – gerai jaučiuosi dirbdamas, – patikino ateinančiais metais septyniasdešimtmetį minėsiantis S. Cirtautas. – Abu su žmona sutartinai dirbame, džiaugiamės tuo, ką padarėme. Lietuvio troškimas greitai ir daug turėti, betgi neišeina taip.“

Ūkininkas prisipažino, jog nemėgsta kelionių į užsienį – geriau savo sodyboje su draugais laiką leisti. „Iki pandemijos čia per lygiadienį rinkomės, šašlykus kepėme, šiurpę virėme, šnekučiavomės, šokome – tai atgaiva“, – šypsojosi Stasys.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių