Toks gyvenimas
Sendaikčiai – pigesnių, išskirtinių ir kokybiškų prekių ieškotojams
Beveik prieš porą dešimtmečių Lietuvoje atsiradę naudotų automobilių iš užsienio turgūs, aikštelės, dėvėtų drabužių, naudotos buitinės technikos, baldų ir kitų prekių parduotuvės iki šiol nepritrūksta pirkėjų. Kas juos traukia į sendaikčių turgavietes ir parduotuves: mažesnė kaina, didesnis pasirinkimas, o gal noras įsigyti originalų daiktą?
Vilioja kaina ir originalumas
Trečius metus Gargžduose naudotais baldais prekiaujanti individualios įmonės savininkė Lina Kuprelienė, turinti teisininkės išsilavinimą, prisiminė, jog verslo pradžia buvusi sunki. „Kai buvusiame telekomo pastate išsinuomojome patalpas, nebuvo net apšvietimo. Abu su vyru tvarkėme lubas, sienas, grindis. Nusprendėme prekiauti ne tik minkštaisiais baldais, nes supratome, kad paklausios ir spintos, sekcijos, komodos. Vyras pats važiavo į Vokietiją parsivežti pirmųjų baldų. Pirko tai, kas jam patiko“, – verslo pradžią prisiminė jauna moteris. Per savaitę draugų padedami surinko parsivežtus baldus ir pradėjo prekiauti. Tačiau klientai neplūdo į naująją baldų parduotuvę, nes Gargžduose veikė dar dvi, ne vienerius metus prekiaujančios naudotais baldais. „Be to, mūsų vieta ne tokia patogi, mus surasti sunkiau. Tačiau geriausia reklama ta, kuri eina iš lūpų į lūpas. Taip pamažu atsirado nuolatinių pirkėjų, kurie atvažiuoja net iš Vilniaus ir dabar kas mėnesį skambina, ar turime ąžuolinių baldų. Dauguma pirkėjų žino, ko nori, tik ne visada iš karto atranda. Kiti metus pasiryžę laukti, kol pagaliau atras patinkantį daiktą“, – apie pirkėjus pasakojo Lina. Jų buvę ir iš Telšių, Klaipėdos, Kretingos, Šventosios, Palangos, žinoma, perkantys Gargždų ir rajono gyventojai. Pasak Linos, jos parduotuvėje naudoti baldai kainuoja pigiau nei Klaipėdoje. Tačiau pirkėjus traukianti ne tik kaina. „Yra tokių, kuriems kaina nesvarbi. Jie atvažiuoja puikiomis naujomis mašinomis ir galėtų nusipirkti naujus prabangius baldus iš salono. Tačiau jiems reikia originalių, kokybiškų dažniausiai ąžuolinių baldų. Ir jų čia randa. Yra ir tokių pirkėjų, kurie pasiūlo dvigubai mažesnę baldo kainą, net tokių, kurie apšaukia, kad prisirinkome iš gatvės senienų ir dabar plėšiame už juos kaip už gerus“, – pasakojo moteris. Tokiems ji siūlanti patiems važiuoti į Vokietiją ir parsivežti, ko širdis geidžia. Tačiau dauguma pirkėjų, kaip tvirtino Lina, supranta, kad verslininkai nieko negauna už dyką: kainuoja kelionė į Vokietiją, patalpų nuoma, reikia mokėti kitus mokesčius.
Prekių įvairovė
Patys prekiaudami naudotais baldais, Kupreliai nesudvejoję, kokius pirkti savo namams. „Per tuos dvejus metus supratau, kad vertingiausia tai, kas natūralu. Visi mūsų baldai ąžuoliniai, mūsų pačių parsivežti. Aišku, kaina irgi svarbi. Ąžuoliniai metalu kaustyti svetainės baldai pas mus kainuoja 2-2,3 tūkst. Lt, o nauji 5-6 tūkst., naudota komoda ir indauja – 1,5-2 tūkst. Lt, naujos būtų kainavusios apie 4 tūkst. Lt, – lygino kainas Lina. – Tačiau, žinoma, tas, kuris nori naujų baldų, naudotų nepirks. Jie netiks ir tingintiems pasivalyti, juk baldai vis dėlto naudoti.“
Linos parduotuvėje būna didelis pasirinkimas ąžuolinių sekcijų, minkštųjų baldų, spintų su stumdomomis durimis ir klasikinių, vonios spintelių, dviaukščių lovų, įvairių kėdžių, treniruoklių, senoviškų laikrodžių, vazų, šviestuvų, kabyklų, net ragų. Savo pirkėjo laukia lempinis radijo imtuvas, beje, veikiantis, ir kainuojantis 200 Lt. Čia pasitaiko madingų varinių žvakidžių, kurios nebrangios – nuo 10 Lt (jas, žinoma, reikės nušveisti, bet originalios!). O invalido vežimėlį, kainavusį 100 Lt, pirkėjas išvežė į Kaliningrado sritį. Gerai matomoje vietoje stovi ramentai. Kiek jie kainuoja? 20-30 Lt, o kol neatsirado pirkėjo, parduotuvės šeimininkė sakė, jog ne kartą buvo paskolinusi.
Turgavietėje – ir pirkėjai, ir smalsuoliai
Įsigyti originalių prekių galima ir Gargždų turgavietėje. Prekiautojų sendaikčiais daugiau šeštadienį. Jie nesibodi laukti pirkėjų, nors ir šalta, nėra nei kur prisėsti, nei patogiai išsidėlioti prekių. Tad tai, ką ruošiasi parduoti, deda ant grindinio sau prie kojų. Pirkėjų eilių čia nėra, vienas kitas smalsaudamas paklausia, kiek kainuoja naudoti daiktai, bet pirkti neskuba.
Viena pirkėja sakė, jog čia yra pirkusi žaislų, kurie buvę keliskart pigesni nei parduotuvėse, tačiau mačiusi ir tokių, kurie kainuoja tiek pat, kiek ir nauji. Čia pasitaiko kėdžių, spintelių, komodų, lyginimo lentų, šviestuvų, dviračių, treniruoklių ir kt. Vieni ieško pigesnių prekių, kiti – kokybiškų, nors ir naudotų.
Ne vieną šeštadienį naudotais indais, stalo įrankiais, suvenyrais prekiavo šeima, atvažiavusi iš kaimyninio rajono. Gerai nusiteikę prekiautojai pasakojo, kad sumanė parduoti indus, kuriuos sukaupė sovietmečiu. „Anais laikais daug važinėjome po Sovietų Sąjungą ir parsiveždavome to, ko Lietuvoje nebuvo. Kadangi šventes tada žmonės švęsdavo namuose, savo poreikiams prisipirkome indų, stalo įrankių 60-70 žmonių. Vėliau Vydmantuose turėjome barą. Tačiau jau daug metų indai užėmė vietą rūsyje ir nebuvo naudojami, – pasakojo moteris. – Kadangi pardavėme namą, nenorėjome kitur vežtis to, ko tikrai neprireiks, ir nusprendėme parduoti – išmesti gaila, be to, vis litas kitas.“
Šeima prekiavo lėkštėmis, salotinėmis, vazomis, pietų, arbatos, kavos servizais, tačiau sutiko parduoti juos ir dalimis. Arbatinuką galima buvo nusipirkti už 3-15 litų, lėkštės kainavo nuo 1 Lt, tiek pat prašė už šakutę ir peilį. „Stebiuosi, kad ateina pagyvenusių žmonių ir sako, jog reikia poros lėkštučių kasdienai, nes gaila esą naudoti iš savo servizų. Bet juk gyventi reikia dabar, tų servizų niekam vėliau nereikės“, – šypsojosi moteris ir ragino nekaupti nereikalingų daiktų. „Kažkada žavėjausi keraminiais šunimis, jiems buvo skirta vieta ant židinio, tačiau dabar daugumą parduodu, gal kam jie papuoš namus“, – svarstė moteris.
Iš Švedijos – net nuotraukos
Jau trečius metus Laugaliuose, buvusiuose laidojimo namuose, veikia sendaikčių parduotuvė, į kurią, anot pardavėjos Almos Preikšienės, užsuka ne tik gargždiškių, bet ir klaipėdiškių, pasitaiko pirkėjų iš Šiaulių, Vilniaus. Kartą užėję net keli vokiečiai, kurie prieš daug metų lankę pradinę mokyklą Laugaliuose, tačiau juos labiau dominusi buvusios mokyklos istorija negu sendaikčiai. Pardavėja A. Preikšienė nesiskundžia pirkėjų trūkumu: „Dažniausiai atvažiuoja tokie, kurie žino, ko nori. Jie parduotuvėje gali praleisti ir kelias valandas, ir net dieną. Kartais nieko neperka, tačiau neskubėdami apžiūrinėja, taip atsipalaiduoja. Tačiau yra ir tokių, kurie vos įkišę galvą pro duris mesteli, kad čia nieko gero nėra. Pagal tai, ką perka, spėju, kad pas mus lankosi ir kolekcionuotojai.“ Moteris sakė, jog nuolatiniai pirkėjai pasiskambina, pasiteirauja, ar turi naujų prekių. Čia yra buvusi ir žurnalistė Edita Mildažytė.
„Mūsų parduotuvėje prekės iš Švedijos. Parduotuvės savininkas jas perka dėžėmis nežinodamas, kas jose. Yra buvę daug originalių paveikslų, kuriuos žmonės greitai išpirko, senovinių monetų, sidabrinių papuošalų, atvirukų ir net šeimos albumų bei išplėšytų iš jų lapų su nuotraukomis. Albumus, kurie tada kainavo 4-5 litai, kažkas nupirko, o dabar dar turime mergaitės portretą“, – rodydama įrėmintą nuotrauką pasakojo moteris.
Šiuo metu parduotuvėje daug įvairių indų: taurių, kavos ir arbatos puodukų su lėkštutėmis, arbatinukų, lėkščių, vazų. Parduotuvėje sutikta pirkėja, išsirinkusi kelias smulkmenas, sakė, jog čia randanti nebrangių ir originalių daiktų, be to, vertinanti švedišką stiklą.
Kad apžiūrėtum viską šioje nedidelėje parduotuvėje, laiko gali prireikti ne mažiau, kaip „Akropolyje“. Šiuo metu pirkėjo laukia du verpimo rateliai – švediškas, dideliu ratu, kainuojantis 60 Lt, ir vietinis už 150 Lt, dvi siuvimo mašinos (nuo 120 Lt), keli senoviški radijo aparatai (nuo 20 Lt), fotoaparatai (nuo 30 Lt), kino projektorius (100 Lt), laikrodininko įvertinti laikrodžiai (nuo 20 Lt). „Vienas pirkėjas nupirko tris senoviškas rašomąsias mašinėles. Dabar irgi turime, tačiau jos naujesnės, todėl ir pigesnės – po 30 Lt, – pasakojo pardavėja. – Esame turėję senovišką komodą, o dabar – metalu kaustytą medinę skrynią, kainuojančią 100 Lt.“
Plokštelės, metalinės ant sienos kabinamos lėkštės, žvakidės, bižuterija, žvejybos įrankiai, didžiulės svarstyklės, dviračiai, šildytuvai, šviestuvai – tik dalis iš Švedijos atgabentų aiškios paskirties prekių. „Yra daiktų, kurių paskirties nesuprantu. Kartais ji paaiškėja bendraujant su pirkėjais, – prisipažino Alma, mėgstanti sendaikčius ir bendrauti su žmonėmis, kurie juos perka. – Tačiau būna, jog pirkėjai daiktus naudoja ne pagal paskirtį – mažas medicinines reples perka gaminantieji papuošalus, kažką remontuojantieji, o senoviškus raktus, girdėjau, pirkėjas įmūrijo kaip interjero akcentą į sieną tarp plytelių.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
