Tradicijos
Krikštatėviai pareigas derina su malonumu
Nuo seno žinomas posakis, kad parinkus vaikui krikštatėvius parenkamas ir jo charakteris. Tad vienas svarbiausių kriterijų kadaise buvo išrinkti dorus ir bėdoje galėsiančius padėti žmones. Tačiau ar šiais laikais besirengiant svarbiai šeimos šventei paisoma prietarų bei papročių? Patirtimi su „Prabangos“ skaitytojais sutikę pasidalinti krikštatėviai į savo pareigą žiūri atsakingai ir į senolių išmintį nespjauna. Jie džiaugiasi gavę tokį pasiūlymą ir tikina, kad mada išrinkti kuo jaunesnius krikšto tėvus – tik į naudą.
Lyg antrieji tėvai
Gargždiškė Dalia Petrauskaitė krikšto mama tapo šią vasarą. 21 metų mergina pasakojo iki tol krikšto vaikų neturėjusi, tad teko maloniai paplušėti, kol išsiaiškino tradicijas. Pakviesta būti tada vos devynių mėnesių pusseserės dukrelės Tomos krikštamote, Dalia informacijos ieškojo internete bei pasitelkė mamos patirtį.
„Krikštynas norėjosi surengti kuo tradiciškesnes. Kadangi pagal papročius krikšto mama turi pasirūpinti drabužėliais, jų ieškojau Vilniuje, kur studijuoju. Taigi nupirkau baltą suknelę, puoštą raudonomis gėlytėmis. Buvau skaičiusi, kad balta spalva simbolizuoja kūdikio nekaltybę, o raudona – meilę Dievui“, – pasakojo mergina.
Gargždų šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vykusi ceremonija, pasak Dalios, praėjo labai sklandžiai. Mergaitei buvo suteiktas ir šventosios Emilijos propromočiutės vardas. „Tomutė lyg suprasdama įvykio svarbą buvo itin rami, nuolat stebėjo apeigas atliekantį kleboną kanauninką Joną Paulauską. Mudu su krikšto tėčiu turbūt labiau jaudinomės, nes pareigos išties atsakingos“, – prisiminė ji. Dalia pasirūpino, kad krikštynų pobūvis būtų prasmingas: kiekvienas svečias gavo įpareigojimų Tomutės ateičiai, linkėjimais pripildė dovanų dėžutę.
D. Petrauskaitė su krikštatėviu tapusiu mergytės tėčio broliu ir dovanas rinko atsakingai. „Gausybę dovanų pasiūlymų aptikau internete. Nusprendėme įteikti sidabrinį šaukštą, nes sakoma, kad tada vaikas bus sotus. Taip pat molyje įspaudėme vaiko pėdutės ir rankytės žymes“, – sakė Dalia.
Mergina mano, kad svarbu ne krikštatėvių amžius, o jų požiūris į pareigą. „Manau, kad mergaitės tėvai mus pasirinko, nes matė, kad vaiką labai mylime. Krikštatėviai turi būti lyg antrieji tėvai, todėl mes abu esame pasirengę ja rūpintis kada tik prireiks“, – patikino Dalia.
Krikštijo vienuolis
Keturmečio Martyno kūmu tapęs Egidijus Mačernis apie naujas pareigas sužinojo vos porą dienų prieš krikštynas. „Šventė buvo suorganizuota ekspromtu. Martyno tėvai nusprendė pasinaudoti proga, kad Klaipėdoje atostogauja mano pusseserė ir ją pakvietė tapti krikšto mama. O mane lyg tarp kitko pasikvietę į svečius paprašė būti krikštatėviu. Vaiko tėvai norėjo šias pareigas paskirti artimiems žmonėms, be to, žinojau, kad atsisakyti tokio prašymo negalima. Gal kiek įtakos turėjo tai, kad septynerių metų sulaukusį vaiką krikštyti galima tik su vyskupo leidimu, todėl jo tėvai nebenorėjo delsti“, – sakė 24 metų vaikinas.
E. Mačernis tikino jau dabar įžvelgiantis bendrų savo ir krikštasūnio bruožų. „Jis išties yra berniukiškas, mėgsta techniką, kompiuterius. Kažkada atsinešęs nešiojamą kompiuterį, matyt, jam padariau nemenką įspūdį, nes nuolat prašydavo tėvų mane pasikviesti į svečius“, – juokėsi Egidijus.
Kretingos bažnyčioje vykusios krikštynos, anot Egidijaus, buvo neįprastos tuo, kad vaiką šventino vienuolis.
„Rinkdami dovanas su krikšto mama nusprendėme padovanoti tradicinį sidabrinį šaukštelį, ant kurio išgraviravome savo vardus ir šventės datą. Tėvų paprašėme, kad vaikas šį šaukštelį naudotų kasdien, nes sakoma, kad juo valgyti sveika. Tiesa, laikėmės ir tos tradicijos, kad vaiką aprengti turi krikšto tėvai“, – pasakojo vaikinas.
Šventės metu visi dalyvavusieji ant lapelių surašė savo spėjimus, kuo vaikas taps užaugęs. Kieno spėjimas buvo pranašiškas, Martynas įsitikins jau suaugęs.
Dar rūpėjo žaislai
Dvylikametis Julius Gerdauskas gali pasigirti turintis itin jaunus krikšto tėvus. Krikštydamas savo pusbrolį Mindaugas Valančius buvo vos dešimties, o Lina Pakamorytė – devynerių metų. Dabar jiedu juokdamiesi svarsto, kad analogiškų atvejų rasti būtų sudėtinga. „Pamenu tik, kad vaiką laikiau aš, o kunigai bijojo, kad keturių mėnesių kūdikio neišmestume iš rankų“, – prisiminė Mindaugas.
Tapti vaiko kūmais jaunuoliai tada labai norėjo patys. Teta tam pritarė, o ir bažnyčioje niekas sprendimo neužginčijo, mat vaikai jau buvo priėmę Sutvirtinimo sakramentą.
„Julius mums kaip jaunesnysis brolis. Dar mažą jį pasikeisdami migdydavome, padėdavome ruošti namų darbus. Studijuojame Vilniuje, todėl niekada negalime grįžti tuščiomis. Na, o didesnių dovanų įteikiame švenčių proga“, – pasakoja krikšto tėvai. Pats Julius sako besidžiaugiantis jaunais krikšto tėvais ir iš jų gaunantis tai, ko užsimano. Jis patikina, kad krikštatėvių pareiga – išmokyti poterių – pasirūpino močiutė.
Mindaugas pripažįsta, kad būdamas dešimties tikrai nesuvokė pareigų svarbos, juk jiems patiems tada dar žaislai rūpėjo. Pirmoji jam kažkada kilusi mintis buvo, kad krikšto tėvai privalo teikti dovanas. „Neabejoju, kad Juliui daug įdomiau turėti jaunus krikšto tėvus nei mums buvo turėti vyresnius“, – įsitikinęs M. Valančius.
Gargždų šv. arkangelo Mykolo bažnyčios kunigo Mindaugo Šlausto komentaras:
Krikštas visų pirma yra įkrikščioninimo sakramentas. Su juo žmogus gauna ne tik gimtosios nuodėmės atleidimą, bet ir tampa Dievo vaiku. Krikštas tuo pačiu yra ir juridinis aspektas, nes žmogus dvasine prasme įrašomas į Katalikų bažnyčią.
Kartais mūsų visuomenėje krikštynos suprantamos kaip magija – jeigu vaikas bus pakrikštytas, jam puikiai seksis, jis bus apsaugotas nuo piktų dvasių ir t. t. Žinoma, Dievo malonė žmogui padeda, bet į tai nereikia žiūrėti kaip į magiją. Krikštas yra vaiko krikščioniško gyvenimo kelio pradžia. Na, o tolimesni žingsniai – tai pirmosios Komunijos priėmimas, išpažinties ėjimas, Sutvirtinimo sakramento gavimas ir to prasmės suvokimas.
Šiandien pastebima tendencija, kad kai kurie tėvai nenori krikštyti vaiko iki jo pilnametystės sakydami, kad tada jis pats apsispręs, kokį tikėjimą išpažinti. Bet ir pakrikštytas vaikas turi apsisprendimo galimybę, kokį tikėjimą išpažinti toliau. Kad ir kaip bebūtų, pradžią tėvai vis dėlto turi padaryti, nes patys yra katalikai. Jie turi rūpintis savo šeimos ir savo asmeninio tikėjimo išraiška bei tai perduoti vaikui.
Brandinti krikščionišką suvokimą didele dalimi yra krikštatėvių pareiga. Šiuo metu krikštatėviais išties tampa jauni žmonės. Tačiau visada reikia prisiminti, kad būtent jų pareiga yra vaiką auginti ir auklėti, jeigu kas nors nutiktų tėvams. Deja, neretai krikšto tėvas tampa formalumu, geru dėde, kuris aplankys per gimtadienį. Šiais laikais tėvai krikštatėvius parenka ir atsižvelgdami į materialinę pusę.
Tėvai turėtų žinoti, kad vaikui sulaukus 7 metų ir norint jį pakrikštyti jau reikia vyskupo leidimo. Taip yra todėl, kad kunigai turi teisę vaiką krikštyti kūdikio krikštu. Tokių metų vaikas tiek pagal bažnyčios įstatymą, tiek bendruoju suvokimu, nebelaikomas kūdikiu. Jis jau yra sąmoningas ir gali pats ruoštis tikėjimo tiesų pažinimui. Toks leidimas duodamas tik kartą per metus – per Velykas arba Didįjį šeštadienį prieš Velykas.
Tikėti – netikėti:
¨ Nuprausti kūdikį prieš krikšto apeigas, kitaip nevala pataps
¨ Nesipykti su niekuo tą dieną, kitaip vaikas bus konfliktiškas
¨ Turėti gausiai maisto ir saldumynų – kitaip vaikas bus šykštus
¨ Žvakės nepūsti – nes vaikelis eis, kur vėjas papūs
¨ Grįžus iš bažnyčios, jei su vaiku lipsite per kairę pusę automobilio – bus panašus į krikštatėvį, jei per dešinę – į krikštamotę
¨ Daug valgyti ir gerti – kad vaiko gyvenimas būtų nenuobodus ir linksmas
¨ Apkabinti medį – kad energingas būtų
¨ Parduoti krikšto rūbeliai vaikui nesėkmes pritrauks
¨ Vaiko elgesys per krikštynas – toks bus ir visą gyvenimą
Jolanta VENSKUTĖ
