Tradicinės šermenys yra paguodžiančios, viltį ir suraminimą nešančios

Artėjant Vėlinėms dažniau susimąstome apie žemiškojo gyvenimo trapumą, mirties neišvengiamumą. Šiuolaikiniame, nuolat skubančiame pasaulyje modernumo tendencijos vis akivaizdžiau keičia ir laidotuvių apeigas, kurios tampa vis patogesnės, bet mažiau dvasingos. „Tradicinės šermenys, laidotuvės yra labai gražios, paguodžiančios, viltį ir suraminimą nešančios. Kada suprasime tai, tada ir būsime atsparūs visiems neprasmingiems pakaitalams. Didžiausias priešas esame mes patys, kurie nebranginame ir nepalaikome savo tradicijų“, – pokalbyje su „Vakarų Lietuvos“ korespondente samprotauja socialinių mokslų daktaras, muzikologas, liaudiškojo pamaldumo tyrėjas ir ekspertas, kun. Saulius STUMBRA.
Prisikėlimo viltis – viltinga užuojauta
– Šeimai, draugams artimo žmogaus mirtis yra dramatiškas išgyvenimas. Dažnai tenka girdėti, kad žmonės sako, jog atėję į laidotuves nežino, net ką sakyti liūdinčiajam. Ar yra paveikių paguodos žodžių krikščionims?
– Jūsų klausimas kviečia pažvelgti į realybę, o realybė tokia, kad mes bijome mirties… Jei pažvelgtume į pirmuosius krikščionybės amžius, mes rastume liudijimų, kaip viltingai tikintieji laukė mirties. Katakombose (kapinėse) turbūt yra buvęs ne vienas skaitytojas – ta vieta buvo vadinama lotyniškai „dormitorium“ (liet. miegamasis) – tai reiškia laikinumas – užmigo iki prisikėlimo. Iš tos prisikėlimo vilties ir kyla viltinga užuojauta. Kai prarandama ši viltis ir perspektyva, tada ir nebežinom, ką ir kaip pasakyti.
– Mirties tikrovė šiandienos visuomenėje vis labiau ignoruojama: stengiamasi mąstyti ir gyventi taip, tarsi mūsų egzistencija šiame pasaulyje nesibaigtų. Tad ką gi išreiškia šiame moderniame pasaulyje krikščioniškos laidotuvės, kokie yra pagrindiniai laidotuvių apeigų momentai – juk, būkime atviri, dažnas, ypač jauni žmonės jau nei susimąsto, nei žino?
– Kaip taikliai jūs paklausėte. Jei kas nors sakytų, kad nėra informacijos – meluotų, jos yra maldaknygėse, interneto platybėse – klausimas, kiek mes ieškome jos. Ir patys esame liudytojai, kaip šis procesas numetamas ant svetimų, laidotuvių namų darbuotojų ar net planuotojų.
O pagrindinės mūsų laidotuvių dalys yra šios: pirmiausia marinimas – ir svarbu pastebėti, jog dažniausiai to proceso daugiau bijo artimieji nei pats ligonis, – neprarasti rūpesčio tiek kūno sveikata, tiek dvasiniais patarnavimais sergančiajam. Svarbu yra ir ligonių sakramento priėmimas. Kita prasminga dalis – tai budynės – tradiciškai yra budima du vakarus. Tai laikas, kada reikia išsiverkti, atsisveikinti, atsiskirti, todėl tikinčiųjų bendruomenėje tie vakarai yra pilni maldų ir giedojimų. Laidojimas tradiciškai būdavo tik trečiąją dieną – prisimenant Jėzaus Kristaus prisikėlimą – giedama ir meldžiamasi iki išlydėjimo, procesija į bažnyčią šv. Mišioms ir palaidojimas kapinėse. Baigiamoji laidotuvių dalis – tai gedulingi pietūs, mūsų tradicijoje tai yra paskutinės mirusiojo vaišės, todėl nedalyvauti būdavo didžiulė negarbė.
Ne stebėti, o giedoti kartu
– Laidotuvėse nyksta tradicija giedoti velionio artimiesiems: nors ne profesionaliai, bet iš širdies, juk anksčiau vakare kartu su giedotojais susėsdavo ir šeimos nariai, kiti artimieji, kaimynai. Pastaruoju metu itin populiarėja paprotys kviesti samdytus giesmininkus. Neretai jų giedamos giesmės primena romansus ar lyrines dainas: visiems lyg ir gražu, lyg ir jauku… O apie ką giedame katalikiškose laidotuvėse?
– Man teko laimė plačiai tyrinėti šermenų tradicijas Žemaitijoje – galiu liudyti, jog ekspedicijoje (2008 metais) visur buvo fiksuojamas giedojimas. Deja, tai jau „perkama“ paslauga. Tradicijoje rinkdavosi giedoti parapijos, kaimo žmonės, nebuvo parapijos, kad nebūtų giedotojų, kurie buvo ne „paslaugos teikėjai“, bet tradicijos saugotojai ir gynėjai. Gal ir nieko blogo „pasisamdyti“ giesmininkus, bet tada nereiktų likti žiūrovais, bet dalyvauti giedojimuose. Tradiciškai giedamos giesmės apie gyvenimą ir mirtį, amžinybę, gyvenimo prasmę, „patronų“, tai yra šventųjų globėjų, giesmės ir, aišku, užbaigiama Žemaičių Kalvarijos kalnais.
Deja, bet turiu sutikti – tas giesmynas, apie kurį parašiau, šiandien labai nyksta. Net ne paprastėja, bet prastėja repertuaras. Rimtas, prasmingas giesmes pakeičia niekučiai – įvairūs romansai ar net dainelės – lėkštos savo turiniu ir be vilties, be amžinybės troškimo, priešingai – graudinančios ir sėjančios neviltį.
– Šiuolaikinis žmogus pilnas nerimo, stokojantis laiko. Tad viskas trumpinama: velionio gedima jau ne tris paras, o vos parą. Vis labiau plinta ir patogesnės kremavimo paslaugos, o juk ir kapų nebereiks tvarkyti…
– Taip, pastebėjome visi – kaip nebeturime laiko… Kalnus giedoti per ilgai (ar gali būti per ilga malda už mamą, tėvą, brolį, sesę?), budėti nuobodu, o ir nepatogu – trokštame „geros emocijos“ šermenyse. Deja, tai įsigalėjo galutinai komercializavus laidotuves. Nors Bažnyčia ir neprieštarauja kremavimui, bet reikia pripažinti, kad tai labai svetima mūsų kultūrai, bet nugali „patogumas“, „mažiau graudinga“ ir t. t. O ką bekalbėt apie pelenų barstymus – visiškas žmogaus orumo paniekinimas. Šuniukui, kačiukui statome paminklus, o tėvą, motiną paleidžiam pavėjui… liūdna.

Sustoti maldoms už mirusį
– Vėlinės: kokios jos tikros, krikščioniškos? Ar tai gėlių vainikai, žvakių kalnai – būtinai aukštesni nei kaimyno?
– Vėlinės – tai labai sena tradicija, ji randama visose krikščioniškose šalyse ir ypatingai tapo populiari, kai Bažnyčia ją įvedė visame katalikiškame pasaulyje – aštuonios dienos maldų už mirusius. Kuo labiau skubame, tuo labiau reikia sustoti. Tai laikas, kada nuo lapkričio 1 d. iki 8 d. esame kviečiame sustoti prie kapelių su malda. Reikėtų pasirūpinti ne tik kapo sutvarkymu, bet ir uždegti pašventintą žvakę, sukalbėti poterius („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, „Tikiu į Dievą Tėvą“ ir, aišku, „Amžinąjį atilsį“), užsakyti šv. Mišias už savo giminės mirusius ir dalyvauti jose.
Dar pridėčiau pedagoginį momentą – būtinai vestis į kapus savo vaikus, anūkus, ir ne tik kartu pasimelsti, bet ir papasakoti apie tuos žmones, kurie ilsisi tuose kapuose – juk jie yra jų gyvenimo dalis, iškeliant gražius prisiminimus ir gal užbaigiant su priminimu: kažkada ir tu ateisi prie mano kapo – melsiesi su savo vaikais ir papasakosi apie mane. Tai būtų gyvas tradicijos ir meilės perdavimas. Kapinėse nereikia lenktynių, bet reikia maldos ir rimties.
– Beje, pastebėjome, kad prieš Vėlines vis labiau šmėžuoja anglosaksiškas Helovinas?
– Labai paprastai žvelgiant – tai didžiulis iššūkis mūsų tradicinei kultūrai. Mūsų tautos ir ne tik, mirtis yra sakrali, iš jos nėra juokiamasi – tai labai svetima mūsų mentalitetui. Ir vėl komercija. Labiausiai gaila, kad šioje vietoje suklumpa tie, kurie turėtų kelią rodyti – mokyklos ir kultūros veikėjai. Daug kartų mačiau skelbimus ir fotografijas iš įvairių mokyklų, miestelių ir kultūros centrų, kaip „švenčia“. O juk juokaudami galėtume sakyti: moliūgą reikia valgyti, labai sveika daržovė.
Atsisveikinimo laikas nesikartos
– Esame ne kartą girdėję: neinu į laidotuves, nes esu jautrus žmogus; nesivedu gedėti vaikų, o kam jiems tokie išgyvenimai?
– Labai neteisingas požiūris, kertame šaką, ant kurios sėdime. Pamąstykime, kas bus iš to vaiko, jei jis augs izoliuotame nuo realybės pasaulyje… Jau ir taip turime pasekmes žaidimų, kuriuose herojai turi po kelias gyvybes, ir vaikas praranda natūralų supratimą, kad žmogaus gyvybė yra dovana ir pats gyvenimas nėra žaidimas. Šis požiūris atskleidžia ir dar vieną bėdą – tėvai ir net seneliai negeba vaikui paaiškinti, kas yra mirtis. Tad lengviau nesivesti… auginti „šiltnamio“ sąlygomis – juk užaugs ir gal kas kitas paaiškins, gal pats susipras. Visi, kas gali, turi dalyvauti, nes tas laikas nepasikartos ir nebus galimybės pagerbti, atsisveikinti ir malda palydėti savo artimojo. O kad žmogus yra jausmingas – nuostabu, ašaros tikrai nėra gėdingos, tai natūrali gedėjimo dalis.
– Ir visgi apibendrinant: kas kelia didžiausią grėsmę Lietuvoje autentiškų laidotuvių tradicijų išlikimui?
– Pradėsiu nuo pozityvumo. Tradicinės šermenys, laidotuvės yra labai gražios, paguodžiančios, viltį ir suraminimą nešančios. Kada suprasime tai, tada ir būsime atsparūs visiems neprasmingiems pakaitalams. Didžiausias priešas esame mes patys, kurie nebranginame ir nepalaikome savo tradicijų. Nepamenu, kur skaičiau sociologų mintį – kai pradeda keistis laidotuvių tradicijos, tai ženklas, kad tauta išgyvena tapatumo krizę…
Noriu palinkėti visiems skaitantiems: „Memento Mori, Memento Vivere“ (Atmink, kad mirsi, atmink, kad gyvensi).
Vilija BUTKUVIENĖ