Ukrainos sostinėje Kijeve – ramybė apgaulinga
Specialiai iš Kijevo
Tai, kokią Ukrainos sostinę Kijevą regėjau pirmą karo mėnesį ir sugrįžus čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties.
Kijeve žmonių gyvena daugiau, nei visoje Lietuvoje – atitinkamai 2,9 ir 2,8 mlilijonai, todėl „užgesusio” miesto vaizdas atrodė labai neįprastai, vaiduokliškai. Prieš akis atsivėrė gatvės be praeivių ir mašinų, užsidariusiomis parduotuvėmis bei kavinėmis, neveikiančiu viešuoju transportu, metro stotyse miegančių išsigandusių žmonių pulkais.
Kijevas tada buvo nusėtas barikadų, ir jį pravažiuoti visą net taksi buvo neįmanoma. Mat pro kai kurias barikadas buvo praleidžiamos tik karinės, policijos ir greitosios pagalbos mašinos.
Smėlio maišais buvo apdėti ne tik metro stočių bei valstybinių įstaigų, bet ir bažnyčių įėjimai, o daugybė pirmo aukšto langų buvo apkalti apsauginėmis plokštėmis. Pirmą karo mėnesį į Kijevą traukiniai vyko pustuščiai, o iš jo perpildyti, nes daugybė gyventojų veržėsi iš čia pabėgti.
Nors Maskvos pažadas Ukrainą užimti per keturias dienas subliuško, tačiau užvirę mūšiai sukėlė neregėtą paniką, ir bėglių srautas į vakarinius šalies regionus bei užsienį buvo milžiniškas. Kariškiai įtarė, kad Kremlius siunčia specialiai apmokytus agentus, turinčius nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį bei rengti provokacijas Kijeve, todėl kiekvienas atvykėlis geležinkelio stotyje buvo akylai tikrinamas.
Buvo smulkmeniškai apžiūrimas ne tik pasas ir bagažas, bet ir telefono įrašai, nuotraukos fotoaparate. Susirasti nakvynę tuo metu Kijeve irgi nebuvo lengva, nes dauguma viešbučių užsidarė, o veikiančiuose policininkai kas rytą tikrindavo klientų dokumentus, telefonų įrašus, nuotraukas.
Vaikščioti po Kijevą buvo nejauku, reti praeiviai buvo nešnekūs ir įtarūs, o ore tvyrojo baimė ir laukimas kažko baisaus. Sutemus dėl bombardavimų grėsmės šviesos užgesdavo visuose namuose, o tai, kad esi ne gūdžiame kaime, o daugiaaukščių apsuptyje galėjai pamatyti tik mėnuliui išlindus iš už debesų.
Dieną centre veikė vos kelios vaistinės ir parduotuvės, kurios tačiau dirbo trumpai dėl įvestos komendanto valandos. Pastaroji galiojo nuo šeštos valandos vakaro iki šeštos valandos ryto, tačiau kartais buvo įvedama kelioms paroms ir, prie negausių parduotuvių susidarydavo didžiulės eilės norinčių apsirūpinti maistu.
Į centrinę geležinkelio stotį atėję žmonės visi automatiškai tapdavo pabėgėliais, mat stotyje neveikė nei kavinės, nei parduotuvės, o visi gaudavo nemokamus maisto davinius. Dėl baimės, kad priešas gali susprogdinti stotį, šviesa degdavo tik prie kasų bei patalpose be langų, tad traukinio parą ar dvi tekdavo laukti tamsoje.
Naktį traukiniai irgi važiuodavo išjungtomis šviesomis bei aklinai užtrauktomis užuolaidomis, baiminantis, kad okupantai nesugalvotų jų apšaudyti. Šviesos nedegdavo net pakelės stotyse, ir traukiniui sustojus keleiviai naktį į jį lipdavo pasišviesdami telefonų žibintuvėliais, kas kėlė įspūdį, jog viskas vyksta siaubo filme, o ne tikrovėje.
Buvusį košmarą Kijevo stotyje dabar primena meninė instaliacija, sudaryta iš lagaminų ir barikadinių trikojų bei čia naktis leidusių vaikų piešinių paroda.
Dabar, penktą karo mėnesį, traukiniai į Kijevą atvyksta punktualiai, o patikrinimai stotyje vyksta greitai ir moderniai, taip, kaip aerouostuose – keleiviai praeina pro vartus su įrengtais metalo detektoriais, o bagažas peršviečiamas kamerose.
Ukrainos sostinėje ir toliau budi daug ginkluotų teritorinės apsaugos karių, tačiau miestas atvykėlius jau pasitinka didmiesčio šurmuliu. Dauguma barikadų pašalintos, atsidarė teatrai, kinas ir koncertų salės, lauko kavinėse žmonės vakarieniauja ir linksmai šnekučiuojasi, parkuose bučiuojasi porelės.
Netoli Kijevo merijos esanti Nepriklausomybės arba Maidano aikštė, kurią neatsargiai fotografuojant karo pradžioje buvau suimtas, dabar vėl yra visų praeinama ir pravažiuojma. Iš supjaustytų traukinio bėgių suvirintos trikampės piramidės, turėjusios sutrukdyti tankų įsiveržimą, dabar yra nustumtos į šaligatvius.
Maidano aikštėje vykstančio karo neleidžia pamiršti ant vejos subestos šimtai mažų Ukrainos vėliavėlių su žuvusių kovotojų vardais. Praeiviai sustoja jas apžiūrėti, deda gėles.
Kitoje gatvės pusėje pasigirsta garsi muzika – muzikantų grupė ima dainuoti religines dainas. Priėjęs pamatau, kad dainininkams pritarti sustojo keliolika kariūnų.
Šie dainuoja labai įsijautę, dalis net užsimerkę. Tai suprantama: kariškiai suvokia, jog jų likimą fronte nulems Dievo ranka, o šio pagalbos tikriausiai yra prašoma prisimenant ir kovojančius giminaičius, draugus.
Maidano aikštė su joje esančiais patriotiniais paminklais ir simboliais yra susikaupimo bei apmąstymų vieta. Už keletos šimtų metrų tolėliau veikiančiose kavinėse bei brangiose rūbų parduotuvėse žmonės tačiau nori nuo karo pabėgti, užsimiršti.
Už puskilometrio esančiame Tarasos Ševčenkos parke prie specialių staliukų vyrai žaidžia šachmatais, ant suoliukų šnekučiuojasi moterys, šalia žaidžia vaikai, o šone esančios kavinės terasoje miestiečiai skanauja kavą su pyragaičiais.
Dar kiek tolėliau, šalia universiteto esančiame Botanikos sode aptinku grupę porelių, šokančių Lotynų Amerikos šokius. Jos čia pasirodo rinkdavosi kiekvieną penktadienį prieš karą, tad neseniai nusprendė atgaivinti tradiciją ir kvietė prisijungti visus norinčius.
Botanikos sodas yra viena pačių mėgstamiausių kijeviečių pasivaikšiojimo vietų. Netoli įėjimo į jį stovi kančioje sustingusio jaunuolio skulptūra – tai paminklas, skirtas Antrame pasauliniame kare žuvusiems studentams bei dėstytojams.
Užkalbinu šalia paminklo sėdinčias dvi moteris. Tai netoli esančio geležinkelių skaičiavimo centro darbuotojos Larisa Kononenko ir Lena Peregon.
Moterys patvirtina, kad Kijeve neliko karo pradžioje buvusios panikos ir išgąsčio, jog miestas atsigauna. „Mes bijojome tada išeiti į gatvę, per langus matėmė sprogimus „Antonovo” aerouoste, bijojome, kad raketos atskries ir iki mūsų namo, tad išsinešėme čiužinius į laiptinės koridorių ir greta su kaimynais miegojome, dalijomės maistu, naujienomis” – pasakojo L.Kononenko.
Tame namo aukšte, kur gyvena ši moteris, keturios iš šešių šeimų pirmą karo dieną skubiai išsibėgo. Dvi šeimos ir toliau gyvena užsienyje, o dvi sugryžo, tačiau niekas iš kaimynų jau nebemiega laiptinės koridoriuje, nebesidalina maistu.
L.Peregon tokių Kijevo išgyvenimų nepatyrė, nes su sūnumi ir mama išsibėgo pas gimines į Chmelnickio miestą, o į sostinę grįžo okupantams nuo jos pasitraukus. „Kijevo linksmumas ir atsipalaidavimas yra apgaulingas, mieste daug pabėgėlių, daug žmonių netekusių darbo arba gaunančių gerokai sumažėjusią algą, be to, pavojaus sirenos visvien beveik kas dieną suskamba, o priešo raketos sostinėje ir toliau kartais sprogsta, žmonės žūsta” – pasakė L.Peregon.
„Mes stengiamės šypsotis, gyventi normaliai, bet tai nėra lengva, kai girdi pranešimus apie žūstančius fronte ir žinai, jog ten kovoja giminaičiai ar bičiuliai, bendradarbių šeimos nariai” – kalbėjo L.Konononeko.
Į šios moters draugės namą Černigovo mieste pataikė bomba, ir ištiškusio vaikiško vežimėlio vaizdai persekioja L.Kononenko sapnų košmaruose, o L.Peregon sukrėtė žinia, jog Severodonecke kovojusiam giminaičiui sprogmuo nutraukė ranką.
L.Kononenka prasidėjus karui labai pergyveno dėl savo dukros, kurią, gyvenančią atskirai kitame Kijevo mikrorajone ištiko panikos priepuoliai. Mergina sėdėjo vonios kambaryje ir visą laiką iš baimės raudojo, ji atsigavo tik po savaitės per Slovakiją nuvykusi į Airiją, iš kur neseniai grįžo, pareiškusi, kad tik Kijeve jaučiasi laiminga.
Abi pašnekovės išsidavė, jog labai pergyvena dėl to, kad karas užsitęs, ir į frontą teks eiti jų sūnums, kurių turi tik po vieną. Tiek 24 metų L.Kononenkos sūnus, tiek L.Peregon aštuoniolikmetis įpėdinis pareiškė, jog niekur nesitrauks iš Kijevo ir eis savanoriais jį ginti.
„Mano viena pažįstama neseniai grįžo gyventi į Charkovą, nes nori būti arčiau sūnaus, kuris ten kovoja fronte; jei mano sūnus kovos Kijeve, aš iš čia irgi nesitrauksiu net per didžiausius bombardavimus, esu mama, liksiu su sūnumi” – pasakė L.Peregon.
„Aš irgi liksiu, būsiu arti sūnaus” – pareiškė L.Kononenko ir iš moters akių ėmė riedėti ašaros. Moteris paprašė nefotografuoti jos verkiančios, netrukus susitramdė, o atsisveikinant paprašė padėkoti lietuviams už paramą Ukrainai.
Tai, jog situacija Kijeve yra apgaulinga, patvirtino ir hostelio „Petrani”, kuriame apsistojau administratorė Jevgenija Zaharčenko. 21 metų mergina prieš kelias savaites universitete įgijo teisininko specialybę, tačiau jos galvoje sumišimas – nežino likti čia ar vykti į užsienį.
„Labai bijau bombardavimų ir bijau žūti, kilus karui su mama ir močiute išbėgom pas gimines šimtą kilometrų nuo Kijevo, čia vėliau grįžome, bet sutarėme, jei dar kartą maskoliai puls Kijevą, bėgsim kartu į užsienį” – pasakė mergina. J.Zaharčenko norėtų bėgti į Vakarų valstybes, tačiau anglų kalbos nemokančios mama ir močiutė pageidauja į Latviją, kur gyvena tolimi giminės. „Bomba sugriovė privatų dviaukštį namą, esantį vos dvi minutės pėščiomis nuo mūsų namo, man tie vaizdai neduoda ramybės, tad nesijaučiu čia visiškai saugi, ir esu pasiryžusi bet kokią akimirką skubiai sprukti iš Kijevo” – pareiškė J.Zaharčenko.
Eldoradas Butrimas
