Užburiantis Mostaičių bitynas, kur medus upėmis teka
Įvairių bitynų šalyje yra nemažai, tačiau tokio, kokį sukūrė gargždiškiai Dalė ir šviesaus atminimo Gintautas Grigaičiai kartu su trijų dukrų – Giedrės, Alinos ir Jūratės šeimomis Didžiųjų Mostaičių kaime, yra vienetai, jei iš viso panašių aptiktum ir visoje Lietuvoje. Jau antrą dešimtmetį gyvuojančiame bityne šiuo metu medų neša per pustrečio šimto bičių šeimų, dabartinė viena pagrindinių jo valdytojų Giedrė Grigaitytė-Indrašienė dar 2011 m. „Ūkininko patarėjo“ buvo įvertinta „Bičių karalienės“ titulu, už išskirtinę kokybę produkcijai suteiktas nacionalinę produkto kokybę patvirtinantis ženklas. Pernai Kulių seniūnija Grigaičių bitynui skyrė „Metų ūkio“ apdovanojimą.
Kai susilieja žinios ir norai
Šioje bičių karalijoje, kurioje nuolatos plevėsuoja tai bityno, tai Lietuvos trispalvė, be medaus ir įvairių kitų jo produktų – visko iki soties. Čia ir retų senovinės bitininkystės eksponatų turintis muziejus, kontrastų kontrastai – senoje troboje erdvi ir moderni paskaitų klasė su šiuolaikine aparatūra, nukeliančia į paslaptingą bičių pasaulį. O kur dar visi pasakojimai, šiais laikais nauju „edukacijos“ žodžiu vadinami renginiai, kuriuos sugalvojo mama pedagogė Dalė. Tiksliau jos bitininko žmonos ir bitininkės mėgėjos statusas kažkada ją savaime pastatė į paskaitų apie bitininkavimą takelį, nes mokykloje kolegos nuolat prašydavo vaikams papasakoti apie bites. Taip ir gimė visas pasakojimų ciklas, į kurį įsiliejo ir seserys, ir Giedrės vyras Marius. Dabar visa šeiminė komanda jau turi ir bityno aprangą. Prie sodybos gyvasties prisideda net kalytė Dūzgė, džiugiai amsėdama ir linksmai strikinėdama tarp atvykusių svečių.
Tolėliau ties pušynėliu stovi dar Gintauto pradėtas statyti apiterapijos namelis, „perviečiamas bičių gyvenimas“ arba specialus stiklinis avilys demonstracijai, senas kluonas šventėms, poilsiui ir vaikams dūkti, pavargus ant presuotų šiaudų suolelių pasėdėti su mažučiuke medaus ir įvairių kitų šios rūšies skanėstų parduotuvyte kluono kampe.
Prigijo ir galveles kelia eglutės, iš kurių susodintas poros hektarų dydžio būsimasis labirintas. Kur akis užklius – vis kokia įdomybė, gėlės ar seni iš kaimo žmonių suvežti padargai, o kitą mėnesį pradedančius čia plūsti svečius pasitiks nauja Mariaus sukonstruota pavėsinė nuo lietaus ar šiaurio pasislėpti, naujai iškastas tvenkinys ir žaidimų aikštelė. Juk dažniausi svečiai čia – vaikai. Giedrė sakė, kad per dieną kartais atvyksta ir po kelias ekskursijas, pilnus autobusus krykščiančių smalsuolių ir jų tėvelių. Niekada neatsako, priima visus, kas tik apsilanko, net jei ir visai nebėra jėgų.
Tolėliau, pamiškėje, uoliai žolę skuta avelės, po ąžuolu sutūpusios trinkos kviečia prisėsti ir pailsėti, o gal pamąstyti, kiek idėjų, atkaklumo ir darbo reikia, kol atsiranda tokie poilsio ir žinių kampeliai, kurie kasmet tobulėja ir gražėja.
Laimingi atsitiktinumai
Viskas turi savo istoriją, bitynas – taip pat, ir ne su vienu atsitiktinumu. Pirmasis ir svarbiausias – fotografo virsmas bitininku. Būsimasis bityno įkūrėjas Gintautas Grigaitis prieš daugybę metų fotografuodamas pamatė susimetusį bičių spiečių, kuris tapo jo atlygiu už padarytas nuotraukas ir visos bitininkavimo epopėjos, vėliau tapusios „Gintauto Grigaičio bitynu“, pradžia. Pavadinimo šeima nepakeitė ir po įkūrėjo mirties. Bitininkystė tapo ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu visai šeimai, o gal ir ateities kartoms.
Jei Gintautas pavasariais dar tebežadintų biteles, papasakotų daug linksmų istorijų. Nei kam teko matyti jo pikto, nei jis mokėjo pavargti. Net apie savo augintines sakė, kad piktų, geliančių bičių jis neturįs. Bityne daugiausia gyvena Bakfasto rūšies darbščios ir taikios bitelės, jų motinėles Giedrė veisia iki šiol. Ar pavargęs, ar paniręs į darbus šeimininkas rado laiko kiekvienam užsukusiam į jo bityną, mokėjo pajuokauti, visus uždegti gera nuotaika, kantriai rodė ir aiškino bičių pasaulio paslaptis. Gal todėl ir paties gyvenimas taip greitai, netikėtai ir per anksti sutirpo.
Šiemet, Tremtinių ir politinių kalinių metais, jei Gintautas dar nebūtų rojaus soduose, tikriausiai daug ką galėtų papasakoti ne tik apie bičių pasaulį, bet ir Krasnojarsko kraštą, kuris jam yra gimtasis. Jo tėvelis, eigulys nuo Eržvilko, už mintis, kad girdi, jam „nesvarbu, kokia bus Lietuva, žalia ar raudona, svarbu, kad ji būtų laisva“ gavo 10 metų tremties. Atsidūręs Krasnojarsko krašte, dirbo miške, sakino spygliuočius, o kur tau buvęs miškininkas neišmanys, kaip tokį darbą dirbti. Vietinė valdžia stebėjosi jo sugebėjimais, net į parodą vežė. Miške darbavosi ir būsimoji Gintauto mama, kilusi nuo Medsėdžių. Jei ne įvairūs gyvenimo vingiai ir atsitiktinumai, Gintauto tėvai tikriausiai net nebūtų susitikę.
Tremtis sumaitojo ir Gintauto žmonos Dalės senelių ir mamos likimą. Jos bajorų kilmės močiutė, nujausdama, kas laukia šeimos valdžią perėmus sovietams, buvo sutarusi su vyru, kad šis kaip nors išvengs tremties ir rems išsiųstą šeimą, kad ši išgyventų tremties baisumus. Išgyveno. Šiandien gyvendami laisvėje, galime tik džiaugtis tuo, ką turime, ir bent akimirką prisiminti tuos, kuriems gyvenimo prasmė ir viltis buvo išplėšta, visa, kas brangiausia, atimta.
Užbūrė senovinė žemaitiška sodyba
Kitas atsitiktinumas Grigaičius atvedė į ties Plungės ir Klaipėdos rajonų riba esantį nuošalų Didžiųjų Mostaičių kaimą. Kažkada pakviesti iš šio kaimo kilusios pažįstamos, Grigaičiai čia atvežė dalį bičių šeimų. Net nemanė Peklos girių pašalyje atrasiantys savo svajonių sodybą bitynui. Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad turbūt ne Grigaičiai atrado savo svajonę, bet kaimas – viltį su naujai ateinančiais žmonėmis atsigauti ir išlikti.
Senas šimtmečius skaičiuojantis kolektyvizacijos ir melioracijos nepaliestas miškininkų kaimas, kuriame, kaip pastebėjo Giedrė, net nėra žemės sklypų rėžių, beveik du šimtus metų stovinti senosios medinės kaimo architektūros klasika – didelė medinė troba dviem galais, kokių dabar niekas nebestato. Dar didžiulis sodas, aplink miškai, o jų properšose išsimėtę vienkiemiai – idilė.
Dalė Grigaitienė mena: stovi žiemą viduryje pusnų, dairosi aplink, akinamai balta, gražu – tikra svajonė. Tą svajonę jie ir nusipirko. Su geru gabalu senų pievų ir miško. Giedrės vyras Marius Indrašius, kilme iš Rokiškio, bet jau įpratęs prie Žemaitijos, profesionalus apželdintojas, pajuokavo, kad dabar jis su šiaudine skrybėle ir medinėmis klumpėmis mos atvykstantiems svečiams. Juokas juokais, vėliau Grigaičiai sužinojo, kad tame kaime būta ir garsaus klumpdirbio, ir šiaudines skrybėles čia mokėję pinti. Na, o rokiškėnas Marius netrukus atsikvošėjo – gražu tai gražu, bet Dievulėliau, kiek čia darbo! Iš tiesų senasis sodas ir didžiuliai medžiai stovėjo negenėti, kai kurie ligų apnikti, nuo laiko papuvę ir suvargę. Namui verkiant reikėjo bent trupučio remonto, visur, kur akį užmesi, per dykai bėgusį laiką trūko darbščios ir rūpestingos šeimininko rankos. Bet akys – baisininkės, rankos – darbininkės, visi kibo į darbus.
Marius yra toks vyras, kuris kišenėje nešiojasi ne buteliuką ar cigarečių pakelį, bet sekatorių. Jis ir traktorių vairuoja, ir kala, pjauna, montuoja, sėja ir akėja. Ir ne tik sau darbus nudirba, bet ir kaimo žmonėms kiek galėdamas pagelbėja. Tai šieną nupjauna, dirvą aparia, duobėtą kelią palygina. Dėkingi kaimo žmonės už akių jį taip ir vadina – „bitininkas“.
Nekarališka „Bičių karalienės“ kasdienybė
Žemės ūkio akademijoje bitininkystės mokslus baigusi Giedrė sezono metu dirba dieną ir naktį. Mat naktimis tenka triūsti tada, kai besiilsinčios bitelės pervežamos iš vienos nektaro rinkimo vietos į kitą. Jei kur nuklysti uogaudamas ar grybaudamas kaimo miškuose, neretai sutiksi ir bites lankančią Giedrę, kuri viena nebijo nei gūdžiuose miškuose, nei tolimuose laukuose atsidurti, juokauja įpratusi dirbti viena, kartais palydima kalytės Dūzgės.
Dviejų gražių smalsuolių dukrelių mama Giedrė taip pat niekada neatsisako padėti, radusi minutę, aplanko ir pataria visiems, kas pats mėgina laikyti bičių ar nori pagalbos prie jau turimo vieno kito avilio. Visada sutiktą žmogų maloniai palabina, pasiteirauja, kaip sekasi. Kurį laiką Giedrė kruopščiai rašė dienoraštį, kuriame pasižymėdavo ir meteorologines pastabas, ir bičių šeimų reikalus. Bet aprašyti šimtus bičių šeimų nelabai lieka laiko, tad jei pasižymi ką, tai tik orų kaitas.
Netrukus dulkėtu Mostaičių keliuku vėl linguos didžiuliai turistiniai autobusai.
Jei ne tas laimingas atsitiktinumas, šiandien Mostaičių kaimo vaizdai ir prisiminimai iš įspūdingos kelionės į bityną neskrajotų ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose, sodyboje neskambėtų įvairių pasaulio šalių kalbos. Visi, kurie čia atvyksta, stebisi ramybe ir nepaprasta aura. Kartą čia pabuvus, norisi vėl sugrįžti.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
