Užgavėnių kaukėse – gilesnioji šventės prasmė
Užgavėnėmis tradiciškai baigiasi mėsiedas – žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Tai viena archajiškiausių švenčių, kurios ištakos siekia akmens amžių. Ji yra žiemos palydų, žiemos išvarymo, taip pat vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo šventė, pagoniškais laikais vadinta Ragučio švente. Dabar Užgavėnės priderintos prie krikščioniškojo kalendoriaus: kitą dieną po jų – Pelenų dieną, trečiadienį – prasideda gavėnia, 46 dienų pasninkas, skirtas pasirengti Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventei – šv. Velykoms.
Užgavėnės – viena smagiausių metų švenčių, mat joje visi tampa dalyviais: žmogus turi ir kaukę pasigaminti, ir personažą suvaidinti, ir šmaikštų dialogą sugalvoti. Šios šventės prasmė – per žaidimą ir humorą įveikti negeroves, kurios kaupiasi visuomenėje, pašiepti, kas yra blogai, išsikrauti ir atsipalaiduoti. Užgavėnių papročiai įvairūs: reikia toli važinėtis, leistis nuo kalniuko, voliotis sniege arba juo mėtytis, laistytis vandeniu, vežioti „bites“, sudeginti Morę – ir viskas dėl gero derliaus, ankstyvesnio pavasario, žemės atgimimo. Pasigilinę į pagrindinius šventės „svečius“ – persirengėlius – bei jų elgseną, galime atrasti ir kitokių prasmių.
Kai jie klegėdami, muzikuodami įvairiais instrumentais ir rakandais, barstydami pelenus, žnaibydamiesi, krėsdami visokias išdaigas suguža į kiemą, prasideda tikras liaudiškojo teatro vaidinimas: kiekvienas kaukėtasis kuo išradingiau prisistato, o šeimininkai išliaupsinami skambiausiais žodžiais, kad tik priimtų sušilti tariamai suvargusius ir sušlapusius ateivius iš toli. Šventės veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie čia laikinai, yra svetimi, iš kito krašto ar net iš mitologinių erdvių. Tyrinėtojai persirengėlius laiko tolimų protėvių įvaizdžiais – tai kolektyvinės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, kitados talkinusios medžiokliams, vėliau ėmusios padėti ir žemdirbiams.
Unikalios yra gyvūnų kaukės. Tai genčių simboliai, atkeliavę iš tų laikų, kai žmonės dar tapatino save su gamta, o žvėris laikė savo protėviais. Kaukės vaizduoja laukinius žvėris – Vilką, Mešką, didžiuosius paukščius – Gervę ir Gandrą. Vėlesniais laikais žemės derlumo, vaisingumo sąvokos tapo susietos su naminiais gyvuliais (Ožio ir Avino kaukės); žirgas su raiteliu yra priminimas istorinės praeities, kai valstybės karinę jėgą sudarydavo raiteliai. Yra tarp persirengėlių ir tiesiog mitinių būtybių: velnias, giltinė, ragana, juodas gauruotas, Malpa (kaukas). Laikui bėgant, užmiršus pirmapradę kaukių prasmę, jos iš abstrakčių senų ir raukšlėtų „ubagų“ veidų ėmė įgauti vis labiau atpažįstamų bruožų iš realaus pasaulio ir vaizduoti svetimšalius – žydus, vengrus, čigonus. Iš jų nesiekiama šaipytis, nes esmė kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra iš kito pasaulio. Persirengėliai prisistato kaip atkeliavę iš šalies, kurioje viskas atvirkščiai, net saulė dangumi atbulai eina. Iš to kyla ir persirengėlių pomėgis susikeisti drabužiais: vyrai rengiasi moteriškais, moterys – vyriškais. Tas mitinis pasaulis esąs už vandenų, todėl atvykėliai brisdami per juos sušlapę ir sušalę. Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, todėl jų kalboje žaismingai painiojama praeitis ir ateitis (pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj dėdavo kiaušinius“).
Galimas dalykas, kad Užgavėnių šventė mitinėje sąmonėje kitados buvo suvokiama kaip paskutinis pabuvimas kartu su protėvių vėlėmis, žiemojusiomis žmonių sodybose. Pasirodžius pirmiesiems pavasario požymiams, su protėviais, įgavusiais personifikuotas kaukių išraiškas, paskutinį kartą su jais pasivaišinama ir pasilinksminama, o po to atsisveikinama, mat vėlės netrukus persikels į laukus globoti pasėlių. Ne veltui ir visi maginiai Užgavėnių šventės veiksmai susieti su būsimojo derliaus gausinimu.
Deja, Mažojoje Lietuvoje senieji Užgavėnių papročiai persirengus vaikštinėti po kaimą buvo uždrausti XVIII amžiuje Prūsijos karaliaus potvarkiu. Lietuvininkams likusi šiupinio šventė – šis apeiginis patiekalas virtas nuo seniausių laikų. Svarbu, kad jo užtektų ir patiems prisikirsti, ir svečius pavaišinti, mat tądien valgoma 7, 9 ar net 12 kartų. Šiupinys verdamas iš rainųjų žirnių, kruopų, pupelių, bulvių, prieskonių, būtinai reikėdavo įdėti ir kiaulės palūpį arba uodegą. Valgis užgeriamas alumi arba kava, prie jo išverdama ruginių arba aguoninių kukulių. Šiupinį reikia valgyti visiems kartu susėdus, vienoje rankoje laikyti mėsą, kitoje šaukštą. Išvalgius košę, antrąkart mėsa valgoma su sviestu aptepta duona. Per šventę daug ir dažnai valgyti privaloma, nes jei per Užgavėnes sočiai valgysi, visus metus būsi riebus ir sotus, o kas valgydamas šiupinį ras kiaulės uodegą, tas pirmas ves.
Parengė Asta BARTKEVIČIŪTĖ
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkė etnografė
