Vasarą Misgiriams gyvybės įkvepia poilsiautojai

Atokioje Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijoje įkurtą unikalią Misgirių poilsiavietę atranda ne tik tautiečiai, bet ir keliautojai iš viso pasaulio, kurie išsiveža įspūdžius, geras emocijas. Nuo pavasario iki rudens kaimas atgyja. Verslininkas Rimantas Micka patenkintas įveiklinęs apleistos, nederlingos žemės laukus. „Per 20 metų poilsiavietė išaugo, o kaimynystėje niekas nesikeičia“, – pastebėjo įkūrėjas.

Į laukinės gamtos glėbį
Už trejeto kilometrų nuo Judrėnų miestelio, paribyje su Pajudriu, keliukas dirvonuojančiu lauku veda į neįprastą Misgirių stovyklavietę. Gamtos apsuptyje įrengtos vilioja kelios poilsio zonos su poilsiautojams reikalinga infrastruktūra: elektra, vandentiekiu, automobilių stovėjimo aikštele, žiediniu keliu.
Erdvės skiriasi ne tik simboliniais pavadinimais – klojimas „Geležinis karpis“, „Numėjos kaimelis“, „Saulės rato parkas“, „Kaukų kiemas“, „Laumių namelis“, bet ir savo patogumais, žmonių skaičiumi, interesais. „Skirtingos poilsio erdvės – kaip ir kaimo trobos, kur verda gyvenimas, – šypsojosi R. Micka. – Yra zonos palapinėms, kemperiams – galima rinktis poreikius atitinkančią vietą. Kartą apsilankiusieji vėl sugrįžta. Yra keliolika metų čia poilsiaujančių.“ Vienam žmogui para vidutiniškai kainuoja apie 30 eurų.
Pasak stovyklavietės įkūrėjo, čia atvyksta miestiečiai ir kaimiečiai, norintys pakeisti aplinką, ieškantys ramybės, trokštantys pajausti gamtą. Landšaftas neužgriozdintas urbanistiniais elementais – nėra trinkelių, tik šienaujama žolė, paliekant nepjautas juostas, kad subręstų sėklos ir neišnyktų žolynų įvairovė.
Patrauklumą mažina žvyrkelis
Šiems poilsiautojams čia yra ką veikti: užtvenkto bevardžio upeliūkščio vandens telkinyje pasigalynėti su didžiulėmis žuvimis – nuo 3 kg svorio būtina paleisti. Galima medituoti žvelgiant į tvenkinį, pasipuošusį spalvingu vandens lelijų kilimu. Smagu grybauti, uogauti arba stebėti į atvirą teritoriją užklystančias stirnas, lapes, tvenkinyje vandens lelijomis besivaišinančius briedžius, klausytis retų paukščių, įrašytų į Raudonąją knygą, čiulbėjimo. Vieni čia praleidžia naktį, kiti pasilieka savaitei. Poilsiavietėje sutiktas klaipėdiškis Giedrius dėstė, kad su sūnumi žvejojant Karaliaus Vilhelmo kanale niekas neužkibo, tai atriedėjo į Misgirius, tikėdamiesi geresnio laimikio.
Čia sutikome lenkų šeimą – Beatą ir Jaceką, iš Varšuvos keliaujančius per Baltijos šalis. Pasinaudoję tarptautine keliautojų klubo platforma, jie surado kelią į Misgirius, kur praleido naktį ir ruošėsi išvykti į Nidą. Jie patenkinti čia rasta ramybe, paukščių čiulbėjimu. „Pernai nustebino keliautojai, kemperiu, namu ant ratų, atvykę iš Australijos, – atskleidė R. Micka. – Pernai svečių sulaukėme iš Meksikos, Čilės, Libijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Suomijos, Čekijos, Vokietijos. Šiemet sumažėjo kemperių. Didžiausia bėda – žvyrkelis, trukdantis čia patogiai privažiuoti. Daugiau nei dešimtmetį kreipiausi į institucijas, bet situacija nesikeičia.“
Šiemet nedėkinga vasara – vėsu, šlapia, bet poilsiautojų atvyksta ir tokiu oru. Per savaitę apsilanko apie 20 žmonių, o savaitgaliais susirenka kelios dešimtys. Pernai sulaukė iki 5 tūkst. poilsiautojų. „Gyvename įdomioje strateginėje vietoje – keltu atvykę į uostamiestį, keliautojai atrieda į Misgirių poilsiavietę. Tačiau trumpas mūsų sezonas – nuo pavasario iki rudens“, – atskleidė R. Micka.
Pokyčiai motyvuoja
Vilnietis R. Micka, kurio žmona Sidona kilusi iš Pajudrio, prieš porą dešimtmečių Misgiriuose nusipirko apleistos, nederlingos žemės ir pasiryžo įkurti stovyklavietę, patogią lankytojams, draugišką aplinkai neprieštaraujant gamtosauginiams reikalavimams. Jis neslėpė susidūręs su pertekliniais reikalavimais, žlugdančiais iniciatyvą. Teko tapti ūkininku, suformuoti ūkį, gauti leidimą ūkininko sodybos statybai, tačiau valdininkai poilsiavietės vystymo planams vis tiek nepritarė. Jie paaiškino, kad Klaipėdos rajono bendrajame plane tokia veikla šiose žemėse nenumatyta. Tačiau veiklus vyras nenuleido rankų – į būsimą kempingą įrengė kelią.
Nusprendęs savo teritorijoje pasodinti miškelį, pasirinko šiai vietovei būdingus medžius – beržus ir egles, kuriuos pasodino eilėmis, primenančiomis spindulius. „Visais metų laikais jų vainikų spalva skiriasi, o tai svarbu išryškinant „Saulės rato parko“ spindulius“, – atskleidė R. Micka. Jis pridūrė, kad viskam suteikus prasmę, sunkumai nublanksta, o kasmet vykstantys pokyčiai motyvuoja.
Kol augo medžiai, verslininkas kūrė kitą infrastruktūrą. Prieš 15 metų jis pastatė karkasinį, presuotų šiaudų ir moliu tinkuotą „Laumių namelį“, kuris tapo šeimos poilsio vieta. Po poros metų sodybvietės vietoje pastatė ūkinį pastatą – klojimą „Geležinis karpis“, nes atsirado poreikis didesniems renginiams, šeimos šventėms ar giminių susitikimams, festivaliams, įmonių, organizacijų sąskrydžiams. Medžiai stiebėsi, tvenkinyje didėjo žuvų ištekliai.
Karantino laikotarpis, kai buvo apribotas žmonių bendravimas, paskatino „Numėjos kaimelio“ – dviviečių-keturviečių namelių atsiradimą su integruotais baldais, mažomis virtuvėlėmis. Yra ir lauko virtuvė, dušai. Numatytas dar vienas projektas.
Misgirių poilsiavietėje, kurios teritorija – 10 ha, gali susiburti iki 1 500 žmonių, tačiau daugiausia viename renginyje dalyvavo 700.
Mistinė giria
„Misgiriai – tai mistinė giria“, – šypsojosi R. Micka. Jis pasakojo, kad pernai čia buvo apsigyvenę Frankfurto teatro aktoriai, atvykę į festivalį Klaipėdoje. „Jie ruošė spektaklį apie medžius, tai pageidavo pabūti miške. Ėjome į sengirę – norėjau parodyti senąjį mišką. Ir kitiems žmonėms surengiu ekskursiją į mišką, kai šie paprašo. Parodau tris miško būkles: sengirę, plantacinį eglyną ir kirtavietę. Akcentuoju, kad niokojant gamtą prarandamas turizmas“, – kalbėjo R. Micka.
Poilsiavietėje išlikę sodybos iš 19 amžiaus griuvenos – iš molio drėbti pastatai susmuko. Pasak pašnekovo, praeityje čia gyveno bajorai Misgiriai, kurių dvarai – Šalpėnuose, ir laisvieji valstiečiai. „Čia 16 amžiuje gyveno 136 žmonės, o kai atvykau į Misgirius, buvo 2 gyventojai. Kaimas buvo atsidūręs ties išnykimo riba“, – pastebėjo verslininkas. Šiuo metu gyvena 8 žmonės. R. Micka – irgi šio kaimo gyventojas.
Nuo pavasario iki rudens atgyja ne tik Misgirių kaimas. Atvykę poilsiautojai Judrėnuose ieško natūralių kaimiškų produktų – pieno, sūrių, kiaušinių, iš bitininko perka medų.
Nustebino britų šeima, paprašiusi parvežti iš ūkininko pieno – norėjo vaikus pavaišinti. Pasak R. Mickos, Judrėnų miestelio parduotuvėse taip pat padidėja apyvarta. „Į veiklą įtraukiame ir Judrėnų bendruomenę, kuri renginiams ruošia vaišių stalą, pralinksmina pramogine programėle žemaitiška šnekta“, – atskleidė pašnekovas.
R. Micka kalbėjo, kad šis verslas jam – pomėgis. „Čia sustoja laikas. Auga poilsiavietė, tik kaimynystėje niekas nesikeičia“, – apgailestavo verslininkas. Jis patenkintas, kad apie Misgirių poilsiavietę apleistos žemės laukuose mokslininkės Živilė Gedminaitė-Raudonė ir Rita Lankauskienė parašė mokslinį straipsnį, kuris išspausdintas tarptautiniame mokslo žurnale.

Virginija LAPIENĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.