Vasario 16-oji širdyse per amžius

Vasario 16-oji net ir gūdžiausiais sovietinės priespaudos metais gyveno mūsų širdyse. „Vasario šešioliktoji“, – su pasididžiavimu, meile, pagarba tardavo tėvai ir seneliai, nors anuomet vien šie žodžiai galėjo užtraukti didelę nemalonę. Tėvas ne kartą pasakojo, kaip Smetonos laikais vienkiemyje visada iškeldavo vėliavą. O kai nuvažiuodavo į gretimą miestelį, jo tėvas visada liepdavęs nusikelti kepurę prieš vėliavą, bažnyčią ir mokyklą.
Gražu, tautiška, bet ar pagarbu?
Dabar kepurės nebekeliame. Anaiptol, atbulai ant galvos užvožta kepurė net ir prie stalo jau tapo stiliaus, asmens ypatingumo simboliu. Vėliavos spalvas įneriame į kojines, šalikus, megztukus, net liemenes šunims. Ne kartą mačiau protestų metu vėliavos galus surištus į mazgą, o vėliava lyg apsiaustas karojo nuo mitinguojančio pečių. Gražu, tautiška, bet ar pagarbu? Ar anuomet kam būtų šovusi mintis susivynioti į vėliavą lyg į kokį pledą?
Vasario 16-ąją vis labiau nustelbia Valentino dienos komercinis blizgesys. Ką ir kaip perduosime naujoms kartoms apie savo valstybės pradžių pradžią, apie tikrą pagarbą, apie tikrus iš jos kylančius, o ne pompastiškų kalbų paakintus jausmus, kurie užgęsta pasibaigus proginiam minėjimui. Kiek ir kaip pasemti tos stiprybės iš praeities, kad jos užtektų vaikų vaikams? Ar pakankamai prisimename tuos, kurie negailėdami savęs, jaunystės, galėjusio būti patogesnio ir sotesnio gyvenimo, jį atidavė už šalies laisvę. Jei prireiktų, ar mes galėtume taip? Ar užtektų valios pakartoti jų pasirinktą kelią.
Prievarta išplėšti nepalūžo
Šalta ir gili žiema privertė pagalvoti ir įsijausti į daug ką. Pradedant tuo, kaip sunku mums, žmonėms, prisitaikyti prie atprastos žiemos įnorių, baigiant tuo, kaip šiuo metu sunku visai laukinei gyvybei.
Kasdama storai apsnigtus stogus ne kartą galvojau – šilti batai, vilnonės pirštinės, skara ir šalikas – net per daug darbuojantis. Bet kaip dar didesnius šalčius ir gilesnes pusnis išgyveno mūsų tautiečiai, kažkada prievarta išplėšti iš gimtųjų namų ir tuščiomis rankomis nusviesti į neaprėpiamas ledinio Sibiro platybes ten mirti šaltyje ir badu.
Už tai, kad jie NIEKO blogo nepadarė, tik gyveno ir dirbo savo šalyje. Taip, kaip mes dabar gyvename ir dirbame, kaip gyvena, dirba ir ginasi ukrainiečiai.
Kaip gyveno, dirbo ir nesitaikstė su rusų okupacija mūsų tautos rezistentai, priešinęsi ir kvietę nepasiduoti raudonajam marui. Dėl jų atkaklumo mažutė laisvės liepsnelė neužgeso keletą okupacijos dešimtmečių ir atvedė mus iki Nepriklausomybės atkūrimo.
Pasirinko svarbiausius idealus
Šį mėnesį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Baliui Gajauskui būtų sukakę 100 metų. Nuo pat jaunų dienų tapęs skautu šis žmogus niekada nepalūžo, nepasidavė jokiems okupantų terorizavimams, kankinimams, liko ištikimas savo idealams ir tėvynei. Kažin, kas galėtų ištverti 37 metus kalėjimų, lagerių, tremties ir išlikti savimi, neišduoti savo įsitikinimų.
Šis žmogus turbūt ilgiausiai iš visų Lietuvos, o gal net ir pačios sovietijos politinių kalinių, nuo pat 22 iki 62 gyvenimo metų su keliomis trumpomis pertraukomis praleido įvairiose įkalinimo vietose ir niekada nepasidavė. „Pro spygliuotas vielas matau dangų“ – nedidukė, kukli, koks buvo ir pats Balys, knygelė bent šiek tiek leidžia pažvelgti į tai, ką teko išgyventi jos autoriui per tuos ilgus 37 nelaisvės metus.
Tik ką paminėjome ir kito nenuilstančio kovotojo už Lietuvos, už tikėjimo laisvę monsinjoro Alfonso Svarinsko, lageriuose praleidusio daugiau kaip ketvirtį amžiaus, šimtmetį.
Šis nepaprastas žmogus pradėjo gyvenimo kelią kaip partizanas, buvo Gulago kalinys, kalėjime įšventintas į kunigus, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. „Dievas, Bažnyčia ir Lietuva buvo mano svarbiausi idealai ir džiaugiuosi, kad juos pasirinkau“, – išeidamas amžinybėn ištarė A. Svarinskas.
Lietuvos laisvė svarbiau už viską buvo ir daugeliui kitų šviesuolių – Nijolė Sadūnaitė, Petras Cidzikas, Antanas Terleckas, Liudvikas Simutis – ir daugybė kitų mūsų tautos dukrų ir sūnų turbūt kone iš kiekvienos šeimos ar giminės.
Šaltis mūsų širdyse
Šaltį ir sniegą aplinkui dar kažkaip galima iškęsti, tačiau jei šaltis įsimestų į mūsų širdis? Pamažu praeitin grimzta daugybė svarbių vardų. Jų visų niekas niekada ir neatsimins, juk nepamename visų kovotojų, visais amžiais gynusių Lietuvą, kūrusių ją taip, kaip tada mokėjo.
Svarbu, kad po mūsų būtų kitos kartos, kurios puoselės valstybę toliau speiguotomis žiemomis ar kaitriomis vasaromis.
Sutapimas, bet daugelis svarbių mūsų Nepriklausomos valstybės kūrimo darbų palytėti piktų šalčio rankų. Dabar, kai panorėjus lietuviškas žiemas galima leisti atostogų rojuose, bepigu stebėti viską iš šono, ir apie valios grūdinimą, pareigos jausmą, pagarbą savo tėvynei, jos istorijai ir ateičiai skaityti žinių portaluose. O tuo metu šioje šalyje kažkas valo nuo kelių sniegą, šeštą ryte melžia karves, kepa duoną, operuoja ligonius ir moko vaikus – gyvena čia, kuria savo šalį ir jos ateitį. Ne tik sau, bet ir tiems, kurie retkarčiais sugrįžta į tėvų žemę.
Vasario 16-ąją – Nepriklausomybės Akto pasirašymo dieną – Vilniuje taip pat spaudęs neblogas 17° C šaltukas. Lietuvos Tarybos vadovas Jonas Basanavičius buvęs taupus žmogus ir nešvaistė pinigų tada gan brangioms malkoms. Dažnai jis dirbdavo kailinukais apsivilkęs, nekreipdamas dėmesio į asmeninį komfortą. Tad Vasario 16-osios rytą būsimieji signatarai, nenorėdami peršalti, savo posėdžius iš Jono Basanavičiaus kabineto Aušros vartų gatvėje perkėlė į A. Smetonos kabinetą, buvusį Štralio name (Didžiosios g. 30/dabar Pilies g. 26).
Šaltis kaustė ir jauną atkurtą Nepriklausomybę 1990-aisiais, kai siekdama užgniaužti bet kokį laisvės jausmą tuometinė sovietų sąjunga paskelbė Lietuvai blokadą. Nešildomi namai, kuro trūkumas, kai kurie produktai ar prekės – tik pagal talonus, įvairūs kiti ribojimai šiandieniniame mūsų sočiame gyvenime atrodo neįsivaizduojami.
Paskui sekė Sausio 13-oji, kurios naktis taip pat nebuvo šilčiausia, nors toks speigas kaip šiemet ir nespaudė.
Istorijos išmesti į makulatūrą
Vartau knygas su tremtinių atsiminimais apie vargus tremčių sniegynuose, įvairius žurnalus apie partizanines kovas, rezistenciją ir kitus istorinius dalykus. Kiek vargo, kiek kančių sudėta ant šito aukuro…
Prieš keletą metų krūvas šių knygų man iš sostinės atvežė senų laikų pažįstama, gelbėjusi knygas nuo sunaikinimo. Tuomet ji dirbo vienoje komisijoje, susijusioje su buvusių politinių kalinių ir tremtinių reikalais. Kai vienas ar kitas senukas iškeliaudavo į amžinuosius sodus, paveldėtojams jų bibliotekos dažnai pasirodydavo bevertės. Tai ir keliavo knygos į makulatūrą.
Tais metais taip pat pasitaikė gili žiema, kai jos senas nuo svorio net perlinkęs „Mersedesas“ įgurgė į kiemo pusnis. „Gaila knygų, gal rasi jas kur padėti“, – sielvartavo mano geroji draugužė. Tada dar nebuvo nei kovido, nei karo Ukrainoje, viskas atrodė taip toli ir amžiams nurimę, kad, rodos, viską, kas mena tolimą, sunkią ir liūdną praeitį, tereikia išmesti.
Istorijos neišmesi, iš jos privalome pasimokyti, mokyti vaikus ir vaikaičius net ir sunkiausiu metu drąsia širdimi ištarti „Vardan tos, Lietuvos“. Su Vasario 16-ąja! Būkime verti savo laisvės.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Autorės nuotr.

Šaltį ir sniegą aplinkui dar kažkaip galima iškęsti, tačiau jei šaltis įsimestų į mūsų širdis? Pamažu praeitin grimzta daugybė svarbių vardų. Jų visų niekas niekada ir neatsimins, juk nepamename visų kovotojų, visais amžiais gynusių Lietuvą, kūrusių ją taip, kaip tada mokėjo.

Istorijos neišmesi, iš jos privalome pasimokyti, mokyti vaikus ir vaikaičius net ir sunkiausiu metu drąsia širdimi ištarti „Vardan tos, Lietuvos“. Su Vasario 16-ąja! Būkime verti savo laisvės.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas