Vertybinę lyderystę reikia perimti Europai: teks padėti suklupusiai Amerikos demokratijai

Verta truputį stabtelėti ir pakalbėti būtent apie vertybes, kiek atsitraukus nuo pašėlusiu tempu besirutuliojančių aktualijų ir prieštaringų žinučių srauto iš Baltųjų rūmų.
Prireiks laiko suvokti
Optimizmui pagrindo nedaug. Bet vis dėlto kažin ar be sukrečiančio incidento Ovaliajame kabinete Europa būtų perėmusi taikos iniciatyvą. O tai turbūt svarbiausias įvykis šių dienų kontekste, kai Baltieji rūmai (tikėkimės, ne visa Amerika) atvirai stojo į agresoriaus pusę. D. Trumpas gali stengtis vis dar atrodyti svarbiausiu taikdariu, bet tiesa ta, kad jokio gudraus taikos plano jis neturi.
Planą turi Europa, bet Amerikai, matyt, prireiks laiko tai suvokti ir prie to plano prisidėti.
Nežinau, ar JAV prezidentas D. Trumpas tikrai nesuvokia, kad jo „derybos“ ar „santykių perkrovimas“ su Putinu jau yra politinis bankrotas, nes prakišo viską dar net nepradėjęs derėtis. Atsižvelgiant į jo bankrotų istoriją, gali būti ir taip, kad spaudimas Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui buvo bandymas Ukrainos sąskaita apmokėti to politinio bankroto nuostolius, apkaltinant ukrainiečius ir jų prezidentą karo kaltininkais, trukdančiais greitos „taikos“ planui…
Tik politinio bankroto atveju dalykai taip neveikia. V. Zelenskis vis dėlto sugebėjo permesti derybų kamuolį į Putino pusę. Putino, kuris karo pabaigą įsivaizduoja tik kaip Ukrainos kapituliaciją… Nepavyko Trumpo administracijai ir bandymas pasinaudoti potencialiais V. Zelenskio konkurentais – atmesdami rinkimų galimybę karo padėties sąlygomis ir P. Porošenko, ir J. Timošenko faktiškai išreiškė paramą V. Zelenskiui.

Skandalingas spektaklis Ovaliajame kabinete gal ir tiko Amerikos tamsuomenei, kuri vis dar tikisi sulaukti D. Trumpo žadamo „aukso amžiaus“. Bet padorius Amerikos piliečius, įskaitant ir sveikos nuovokos nepraradusius respublikonus, ir visą pasaulį toks patyčių seansas ir visi po jo sekę veiksmai papiktino bei paskatino veikti. Ir šito „nebeprisiminti“ D. Trumpui nepavyks, net ir su savo pritarėjų kompanija, labai jau primenančia „Mėnulio žiedų žudikus“. Martinas Scorcese šiame kone pranašiškame prieš keletą metų sukurtame filme genialiai ir elegantiškai apnuogino Amerikos padugnių esmę. Šalia jų Al Pacino krikštatėvis – tiesiog angelas su sparnais… O ko vertas itin subtilus Leonardo di Caprio vaidmuo – tas balansavimas tarp elementaraus žmoniškumo ir nužmogėjimo bedugnės…
Apnikta netikrų pranašų
Realiame gyvenime vaizdas tiesiog ne toks estetiškas… Ir cosa nostra, ir gangsterių vadeivos neretai dėdavosi didžiais krikščionimis, o kartais net patys tikėdavo tokiais esą. Tik kažkaip tai jiems netrukdė išnaudoti silpnesnius, apgaudinėti, meluoti, bauginti ir žudyti.
Trumpas gali prisiekti nors ir ant penkių biblijų – krikščioniškesnis nuo to netaps. Kas kita būtų, jei bent retkarčiais Bibliją atsiverstų. Gal tada nebūtų taip beviltiškai susipainiojęs, puolęs auką, užuot sutramdęs agresorių. Gal nebūtų pasirinkęs ir tokios nevykusios komandos, o ypač prisidažiusio, kaip koks šamanas, viceprezidento, kuris skelbiasi didžiu krikščioniškų vertybių gynėju, bet iš tiesų beatodairiškai jas kompromituoja.
Argi ne apie tokius Biblijoje sakoma: „Saugokitės fariziejų raugo – tai yra veidmainystės…“, „Vargas jums, fariziejai ir rašto aiškintojai…“ arba „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių…“ Santarvė ar supriešinimas, meilė ar neapykanta, tiesa ar apgavystė, geranoriškumas ar pikta valia… Atrodytų, paprasta atpažinti.
Tik dabar pradedama pastebėti, iki kokio laipsnio Amerika apnikta tų netikrų pranašų… Iki pastarųjų rinkimų daug kam atrodė, kad bent jau katalikai yra išlaikę šiokį tokį atsparumą. Deja…
Kaip galėjo taip atsitikti? Vienas iš paaiškinimų atrodo gana įtikinantis: ten, kur nusilpsta autentiškas tikėjimas, visada susirango pavojingi prietarai, religinis ir ideologinis fanatizmas. MAGA ir Vance‘o „krikščioniškumas“ – yra akivaizdi autentiškos krikščionybės priešingybė: „Kas siekia save išaukštinti, bus pažemintas…“ Centrinės krikščioniškos vertybės – artimo meilė, gailestingumas, ištikimybė tiesai, kuri išlaisvina – gal dar ir užsilikę tokios pasaulėžiūros akiračio pakraštyje, bet tikrai ne centre, kur šiaip jau turėtų būti.
Juoda ima atrodyti balta
Panašu, kad amerikietiška svajonė pralaimi prieš amerikietišką kasdienybę, varginančią nuolatinę kovą už būvį. Medicina ir švietimas ten jau seniai nėra teisė, tik verslas, perfrazuojant naujojo Kanados ministro pirmininko žodžius.
Geriausios gimnazijos ar pasauliniuose reitinguose pirmaujantys universitetai kainuoja tiek, kiek vidutinis amerikietis neišgali. Gi municipalinės mokyklos negarantuoja net elementaraus moksleivių raštingumo, o dažnai ir saugumo, nes jau ne pirmą kartą tampa šaudynių vieta. Adekvačios sveikatos paslaugos prieinamos tik labai pasiturintiems piliečiams. Tai ar reikia stebėtis, kad daugybė amerikiečių jaučiasi pralaimėtojais?
Tai dar vienas paaiškinimas, kodėl juoda ima atrodyti balta, ir darosi baisiai pavydu europiečiui, kuriam visiškai nebūtina turėti krūvą pinigų, kad galėtų džiaugtis gyvenimu. Tuo tarpu eiliniam amerikiečiui paliekama tik amerikietiška svajonė, tolstanti su metais… Ir reali formulė: dirbk, pirk, mirk. Taip, Amerika prarado gyvenimo džiaugsmą ir netgi takus pamiršo prie jo šaltinių… Ir nenuostabu, kad nusivylęs vidutinis amerikietis tampa sektų taikiniu ir auka. Sektos, kaip ir visi kiti populistai, realybės išvargintam žmogui siūlo paprastus momentinius ritualinius sprendimus. Kad tai – žiauri apgavystė, suvokiama ne iš karto… Autentiška krikščionybė tuo tarpu yra daug pastangų reikalaujantis dvasinio tobulėjimo kelias, pradedant nuo savęs ir tik tada imantis keisti tai, kas gali būti pakeista bendrojo gėrio vardan.
Negali būti kompromiso
Ganėtinai ilgai Amerikos elitas nematė didžiulio pavojaus demokratijai. Ir čia lygiai „nusidėjusios“ abi tradicinės partijos. Štai tokiame kontekste vertybinę lyderystę tenka perimti Europai, šiaip jau nuolat kaltinamai perdėtu sekuliarumu ir atsitraukimu nuo krikščioniškų vertybių, kurių pagrindu šimtmečiais formavosi Vakarų civilizacijos supratimas apie žmogaus teises, bendrabūvio normas, bendrąjį gėrį apskritai. Ironiška, bet būtent Europos demokratijos vertybės stovi ant tvirto krikščioniško pagrindo (nors gal ne visi tai pripažįsta), skirtingai nuo tamsiosios apšvietos, užplūdusios Ameriką, panašios į namą be pamatų, pastatytą ant smėlio.
Būtent dėl to verta apsistoti prie pamokslautojo iš anapus Atlanto išpuolių, palikusių daugelį europiečių be amo… Vertybių skirtumas. Tai koks jis? Matyt, tai būtent apie krikščioniškas vertybes. Ir, aišku, kad negali būti jokio kompromiso tarp to, kaip jas suvokia cosa nostra arba gangsterių vadeivos, kurie tiesiog mano, kad galima pasiūlyti Dievui palaukti, kol jie pasitvarkys savo purvinus reikaliukus. Tik tada vėl stovės per iškilmingas pamaldas pirmose eilėse, aukos gausiai ir netgi eis išpažinties: kaip tas vertybes mato autentiškoje tradicijoje įsišakniję Europos krikščionys ir šiaip geros valios žmonės.
Gudravimas beprasmiškas ir nenaudingas
Kur vis dėlto toji takoskyra? Pamėginkim konkrečiai. Pavyzdžiui, apie abortus. Absoliutus abortų draudimas yra toks pat kraštutinumas, kaip ir besąlygiškas abortų įteisinimas (koks veikia Kinijoje). Ir viena, ir kita pozicija prasilenkia su sąžinės laisve, su pagarba žmogaus gyvybei taip pat. Krikščioniškai žiūrint – sąžinės laisvė žmogui duota paties Dievo. Todėl ne viską įmanoma apibrėžti žmogiškais įstatymais. Bet svarbu štai kas: sąžinės laisvė yra svarbi ir tikintiems, ir netikintiems. Ši vertybė jungia skirtingų pažiūrų žmones ir yra viena pamatinių demokratijos vertybių.
Panieka LGBT asmenims pažeidžia visų lygybės prieš įstatymą principą lygiai taip pat, kaip ir LGBT teisių iškėlimas virš kitų. Ir vienas, ir kitas kraštutinumas pavojingas demokratijai.
O apie tiesą, kuri išlaisvina, amerikietiškų prietarų kebeknėj išvis sunku kalbėti. Mėginti šiandien neigti trejus metus trunkančią atvirą Rusijos agresiją prieš Ukrainą reiškia mažų mažiausiai ginčytis su faktais. Sveiko proto žmonės paprastai to nedaro. Sunku patikėti, kad nuoširdžiai tikintis krikščionis ar žydas taip lengvai peržengtų aštuntą Dievo įsakymą: nemeluok, neteisingai neliudyk. Bet būtent tai įvyko balsuojant JT. Po tokio reveranso Putinui apie kokias nors vertybes šių dienų Baltieji rūmai kažin ar begali kalbėti. O artimiausios savaitės veikiausiai parodys, kad toks gudravimas – ir visiškai beprasmiškas, ir visiškai nenaudingas.
Į valdžią – manipuliuojant instinktais
Bet tai – dar ne svarbiausi pavojai. Svarbiausi – žemiausi žmogaus prigimties gaivalai – pavydas, godumas, neišmanymas… Visa tai išvardinta Evangelijose – tai, kas suteršia žmogų iš vidaus. Senolių patarlė sako: šalia turtingo sukasi vienas velnias – godumas; šalia biedno – du – godumas ir pavydas. Visi tie tamsiausi žmogaus prigimties gaivalai yra tikrasis pavojus demokratijai. Ir tada pradedi suprasti, kad demok­ratija yra beginklė tol, kol yra be krypties. Gi kryptis bendrojo gėrio link yra priešinga tiems tamsiems žmogaus prigimtiems gaivalams, primityviausiems kovos už būvį instinktams.
Štai kodėl Europa negali prie sprendimų priėmimo prileisti radikalų. Tų, kurie ima valdžią manipuliuodami būtent tais žemaisiais žmogaus instinktais – godumu, pavydu, tamsumu, neišmanymu. Šiandieniniai JAV baltųjų rūmų šeimininkai atėjo į valdžią atvirai manipuliuodami tais instinktais – todėl ir atsisako suprasti, kodėl Europoje tokia taktika nelaikoma norma. Radikalios politinės jėgos yra pavojingos ne vien dėl to, kad tampomos už virvučių iš Kremliaus; o pirmiausia dėl to, kad vertybiškai korumpuoja visuomenę.
Tegu klounai prisišneka
Europa šiomis dienomis priėmė iššūkį. Nuo šiol turime kryptį – pažaboti tamsiuosius prigimties gaivalus, ginti trapias demokratines vertybes, suprantant, kad jos niekada nebūna duotos savaime. Kad jas tenka ginti ne vien lyderiams, bet ir eiliniams piliečiams kasdienėse situacijose – taip pat. Artimiausiu metu galime susidurti su sunkumais. Bet turime misiją – parodyti Amerikai ir visiems dar abejojantiems, kad padorumas ilgainiui apsimoka.
O kelias į taiką yra tik vienas: prispausti Putiną sankcijomis ir paremti Ukrainą taip, kad būtų pajėgi visiškai atkurti savo teritorinį vientisumą. Atkurti taip greitai, kad rusai bėgdami nespėtų paliekamų teritorijų užminuoti. Kuo greičiau Amerika tai supras, tuo ir jos pačios nuostoliai bus mažesni. Ir ne, negalvokim, kad Amerika – tai tik tie keli buratinai Baltuosiuose rūmuose ir jų apkvailinti rinkėjai.
Stebitės, kodėl iki šiol Amerikos pilietinė visuomenė tyli? Pamėginkim iš arčiau suvokti situaciją. Kol iš Ovaliojo kabineto sklinda tas prieštaringų žinučių triukšmas, joks demaršas neduotų rezultatų. Reikia leisti tiems klounams prisišnekėti ir truputį palaukti, kol muitų karo pasekmes pajus ištikimiausias D. Trumpo rinkėjas – darbo netekęs municipalinis darbuotojas, bankrutuojančios gamyklos darbininkas, daugiavaikė motina, varguoliais besirūpinantis savanoris… Ironiška, bet „Tesla“ gali tapti pirmąja D. Trumpo politikos auka… O kol kas teismai tyliai vieną po kito naikina Trumpo vykdomuosius potvarkius. Muskas jau dabar galėtų būti patrauktas atsakomybėn dėl Amerikos nacionalinių interesų išdavystės, nes „optimizuodamas“ valstybės aparatą jau paviešino valstybės paslaptis. Ir nepadės jokios kalbos apie Aspergerio sindromą, nes tarp niekšybės ir negalios skirtumas vis dėlto yra.
Derybų korta jau mušta
Kol kas atsakingi ir išmanantys savo sritį pareigūnai D. Trumpui tarsi trečiokui mandagiai prieš kameras aiškina, kodėl negalima įvedinėti vienų ar kitų tarifų, ir kaip tai paveiks vieną ar kitą JAV ekonomikos sektorių. Tas palinksi, o galiausiai vis tiek daro savo. Per pirmąją savo kadenciją gi gana neskausmingai išsisuko su tais muitais. Bet tada ekonominė situacija buvo kiek skirtinga, nebuvo tokios ryškios infliacijos. Dabar gi ji gali tapti nevaldoma.
Kalbos apie trumpalaikius sunkumus ir ilgalaikę tarifų naudą neatlaiko jokios kritikos. Ilguoju periodu Amerika praras rinkas, ir atgauti jas nebus leng­va. O burtažodis „tarifai“ nei trumpuoju, nei ilguoju periodu neveiks.
Be jokios piktdžiugos ir net su atjauta Kalifornijos vyndariams ir ūkininkams žvelgiu į Kanadoje įsisiūbuojantį amerikietiškų produktų boikotą. Bet nesipiktinsiu, jei Europos vyno ir citrusų tiekėjai nežiopsodami pasinaudos atsiveriančia didžiule rinka. Kodėl ne?
Kuo galėtume mes padėti Amerikai? Nepaisant visų Baltųjų rūmų nusišnekėjimų, turėtume apeliuoti į sveiką protą ir į D. Trumpo gal dar nevisai prarastus lošėjo instinktus. Akivaizdu, kad moraliniai imperatyvai jam negalioja. Bet akivaizdu ir tai, kad derybų su Putinu korta jau mušta. Netgi visai prastam lošėjui tai turėtų būti aišku. Putinas temps laiką ir darys viską, kad jokių paliaubų nebūtų pasiekta. Žymiai perspektyviau ir Europai, ir Amerikai būtų griežtinti Rusijos politinę izoliaciją.
Reikšmingas istorinis poslinkis
Žvelgiant į tolesnę perspektyvą, Rusija net nebe labai yra tarptautinių santykių subjektas. Visa, kas už Uralo, jau de facto yra Kinijos protektoratas. Europinei Rusijos daliai labai pasisektų, jei, Putiną galutinai sutriuškinus, ji taptų Amerikos protektoratu (nebepamenu, kuris iš garsių politologų prieš kokius metus yra pasidalinęs tokiomis įžvalgomis), tikintis, žinoma, kad D. Trumpo era tuomet bus jau pasibaigusi.
Bet vis dėlto svarbiausia civilizacijos išlikimo sąlyga – tvirtas vertybinis stuburas, į kurį šiandien kėsinasi visokio plauko populistai. Ginant jį gali prireikti sudėtingų manevrų, bet tai nėra misija neįmanoma.
Savo į pesimizmą linkstantiems bičiuliams galiu tik pakartoti: tai, kad Europa imasi moralinės lyderystės, yra labai reikšmingas pasaulio istorijos poslinkis. Pralaimėjusi jau keletą tarptautinės diplomatijos raundų, JAV administracija gal dar ir gali sau leisti kelis pralaimėjimus, bet galiausiai turės grįžti prie sveiko proto diplomatijos. Tokį posūkį galime paskatinti principinga pozicija, ir nebūtinai staigiais judesiais ar kokia antiamerikietiška isterija. Amerikos demokratija suklupo. Teks padėti jai atsikelti.

Ganėtinai ilgai Amerikos elitas nematė didžiulio pavojaus demokratijai. Ir čia lygiai „nusidėjusios“ abi tradicinės partijos. Štai tokiame kontekste vertybinę lyderystę tenka perimti Europai, šiaip jau nuolat kaltinamai perdėtu sekuliarumu ir atsitraukimu nuo krikščioniškų vertybių, kurių pagrindu šimtmečiais formavosi Vakarų civilizacijos supratimas apie žmogaus teises, bendrabūvio normas, bendrąjį gėrį apskritai. Ironiška, bet būtent Europos demokratijos vertybės stovi ant tvirto krikščioniško pagrindo (nors gal ne visi tai pripažįsta), skirtingai nuo tamsiosios apšvietos, užplūdusios Ameriką, panašios į namą be pamatų, pastatytą ant smėlio.