Vilties spalvomis nušvitusi Veiviržėnų bažnyčia

Savitu baltumu nušvitusi Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia dabar vizualiai aukštesnė ir grakštesnė. Atjaunėjęs ir pagražėjęs miestelio simbolis traukia ne tik veiviržėniškių žvilgsnius – tai vienas pagrindinių lankytinų architektūros objektų Veiviržėnuose.

Netoliese puikuojasi šios parapijos klebono Vidmanto Griciaus rūpesčiu atnaujintas istorinis klebonijos pastatas – tiltas tarp ikikarinės ir šiandieninės Lietuvos. Pandemija nesustabdė jo užmojų suremontuoti ir kultūros paveldo – medinės bažnytėlės fasadą, stogą, bokštą.

Pradėjo nuo bokšto kryžiaus

Birželio mėnesį pradėjus šį remontą, paskutinieji darbai atlikti praėjusią savaitę – pakeistos supuvusios lentos, atnaujintos išorinių langų detalės. Įkurtuvių džiaugsmu bus pasidalinta per šv. Kalėdas.

„Atrodo, nedidelis pastatas, bet architektūros paminklo atnaujinimas – sudėtingas dalykas. Dirbo specialistai ir meistrai – gerai, kad pasisekė su rangovu“, – kalbėjo klebonas.

Bažnyčią remontuoti pradėjo nuo bokšto ir stogo, kuriems teko didžiausi laiko ir gamtos išbandymai. Pirmiausia buvo atnaujintas metalinis bokšto kryžius ir leidžiamasi žemyn: bokštas, stogas. Nuo jų reikėjo nuvalyti atsilupinėjusius dažus – paruošti darbui. Atėjo eilė ir pastato fasadui.

Pasak kunigo Vidmanto, pradėjus kalbėti apie remontą, parapijiečiai norėjo matyti baltą savo bažnyčią. 1882 m. atstatytas liaudies architektūros formų baroko stiliaus pastatas yra jau ne kartą perdažytas – sovietmečiu medinė bažnytėlė buvo balta. „Tos kartos parapijiečių atmintyje išliko įspūdis ir jie pageidavo vėl nudažyti baltai, – atskleidė klebonas V. Gricius. – Dabar bažnyčia išsiskiria ne tik savo bokštu, bet ir spalva: balta atrodo puošniau, sakraliau. Stogas nudažytas pilkai, o puošybai pasirinkta žalia spalva – šios vilties spalvos dera tarpusavyje, susilieja su gamta.“ Dabar net vizualiai pastatas aukštesnis ir grakštesnis.

Kad pakylėtų dvasią

Kunigo Vidmanto teigimu, bažnyčioje sukasi žmogaus dvasinio gyvenimo ratas – nuo krikšto, santuokos iki laidotuvių procesijos, aukojamų Mišių. „Iš pilkos kasdienybės į bažnyčią atėjusiajam reikia šventiškos aplinkos, kuri pakylėtų dvasią. Ne visi čia užsuka, bet kitiems svarbu akis paganyti“, – įsitikinęs klebonas.

Jis kalbėjo, jog ne tik dėl estetinio vaizdo reikėjo remontuoti bažnyčios fasadą – netvarkomas medinis pastatas, liaudies architektūros formų, vyraujančių barokinių bruožų architektūros paminklas būtų nykęs.

Klebonas V. Gricius džiaugėsi, kad savitu baltumu švytinti Veiviržėnų bažnyčia kasdien, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, atrodo kitaip, žaismingai – priklausomai nuo apšvietimo. Ji švyti ir naktį. „Reikės pakeisti šviestuvus, kad apšviestų „šaltesne“, baltesne šviesa ir tamsoje sakralios paskirties pastatas atrodytų įspūdingiau, jaukiau“, – dėstė kunigas Vidmantas.

Sukurti vienijantį stilių

Žvelgdamas į nušvitusią bažnyčią kunigas Vidmantas atskleidė savo viziją, kaip turėtų atrodyti jos teritorija. Prašyte prašosi remonto varpinė, iškorijusiomis sienomis, aptrupėjusi akmeninė tvora – neremontuojamos nyks. Kitokio sprendinio reikalauja ir vartai, anksčiau puikiai derėję. „Kitais metais reikia sutvarkyti aplinką, sukurti vienodą stilių šventoriuje, – kalbėjo klebonas. – Gyvenimas nesustoja – reikia dirbti, kurti ir šiomis sudėtingomis sąlygomis.“

Virginija AUKŠTUOLYTĖ
Autorės nuotr.