Visa tiesa apie deivę Mildą
Pastarųjų dešimtmečių kraštotyrinėje literatūroje bei periodinėje spaudoje ypač pagausėjo informacijos apie lietuvių meilės deive vadinamą Mildą. Daugelyje lietuviškų kalendorių (tarp jų ir internetiniuose, pvz. http:/day.lt) skelbiama, kad gegužės 13-oji – deivės Mildos ir meilės dienos šventė.
Atmetus visas spekuliacijas ir interpretacijas dėl deivės Mildos archajiškumo, konstatuotina, jog pirmą kartą Milda minima tik 1835 m. Teodoro Narbuto išleistoje „Lietuvių tautos istorijoje“. Teigiama, jog Milda (dar vadinama ir Aleksota) yra meilės ir piršlybų deivė, kurios viena šventykla buvusi Aleksote, o kita stovėjusi Antakalnyje, dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje. Deivės Mildos garbei, pasak T. Narbuto, buvęs paskirtas balandžio mėnuo, o pats mėnuo deivės garbei dar vadintas ir Mildžiu arba Mildviniu. Galop sakoma, kad Kaune buvo rastas ir „tos deivės stabas“.
Legendų kilmė ir sklaida
Domėtis meilės ir piršlybų deive Aleksota-Milda T. Narbutą galėjo paskatinti D. Šybinskio aprašytoji antikinė stebėtino gražumo nimfa Alexothe. Kadangi vienas Kauno priemiestis vadinosi Aleksotu, ten T. Narbutas ir įkurdino deivės Aleksotos-Mildos šventyklą. Kita vertus, neatmestina galimybė, jog impulsą Mildos paveikslui galėjo suteikti S. Daukanto veikale „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ paminėta Gražulė – deivė grožybės.
Pats T. Narbutas apie Antakalnyje stovėjusią Mildos šventyklą žinių sakosi gavęs iš Vilniaus universiteto profesoriaus Šulco, kuris „tarp mirusio architektūros profesoriaus Gucevičiaus popierių aptiko vieną rankraštį, patvirtinantį šį padavimą.“ Deja, šio rankraščio, be čia paminėto profesoriaus Šulco, niekas niekada taip ir nematė. Vadinasi, šių legendų kilmės, autentiškumo problema vis dar spręstina. Deja, tai padaryti, XIX a. antrojoje pusėje dingus daugeliui T. Narbuto rankraščių, vargiai įmanoma.
Grįžtant prie T. Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ leidimo, reikia prisiminti, kad ja pasiremdamas J. I. Kraševskis sukūrė poemą „Vitolio rauda“. Atrodo, kad būtent šita poema, jos pakartoti leidimai (ypač vertimai į lietuvių kalbą) kur kas labiau nei T. Narbuto istorijos fragmentai išpopuliarino meilės deivę Mildą. Ši J. I. Kraševskio poema tapo ne tik savotišku šaltiniu ir kūrybos impulsu pasekėjams, bet ir plačiai pasklido po Lietuvos sodžius, tapo liaudies savastimi. Taip galėjo būti iš naujo sukurtos (perkurtos) istorijos apie senąsias šventvietes, o, „knyginės kilmės“ legendos tautosakos rinkėjų užrašytos kaip autentiškos. Šią prielaidą bent iš dalies patvirtina P. Vaičiūno, B. Sruogos, P. Abelkio kūryba bei XX a. pirmojoje pusėje aprašyta Mildos šventvietė Sedos apylinkėse (Mažeikių rajonas).
Mėnesiai „Mildžius“ ir „Mildvinis“
Jau minėtas T. Narbutas pirmasis pavartojo šiuos mėnesio pavadinimus, teigdamas, jog „Balandis, Karwilis, kitaip Bałan, kadangi deivė Milda, kuriai skirtas šis mėnuo, taip pat vadinosi Balande (Bałandzie). Dėl to šį mėnesį vadindavo Mildžiu (Mildziu) arba Mildwinis“.
Pastebėtina, jog XVI–XIX a. raštuose, kuriuose yra minimi lietuviški mėnesių pavadinimai (pradedant rankraštiniu XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynu Lexicon Lithuanicum ir baigiant 1894 metais leistu M. Miežinio žodynu – Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas), niekur daugiau (be minėtų T. Narbuto ir juo sekusio A. L. Jucevičiaus) Mildžio ar Mildvinio vardais nei balandžio, nei gegužės mėnesiai neįvardijami.
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į M. Jankaus ir J. Mikšo 1885 metais Bitėnuose leistą kalendorių „Lietuwiszkas Auszros Kalendorius ant metu 1885. Bitėnai“, kur greta gegužės pateikiami ir kiti liaudyje žinomi šio mėnesio pavadinimai – „Žiedis“, „Majus“ ir „Militis“. Šis gegužės mėnesio pavadinimas (Militis) greičiausiai radosi iš prūsų milijt „mylėti“, giminingo lietuvių mylėti, latvių mīlet „mylėti“, lenkų miłować „mylėti“. Tad net ir atmetus (kaip pramanytus) Mildvinio / Mildžiaus mėnesio pavadinimus, gegužės mėnuo vis tiek laikytinas meilės mėnesiu. Juolab kad pavasarį garbintos ir graikų meilės arba „amžinojo pavasario“ deivė Afroditė bei ją atitinkanti romėnų meilės (sodų) deivė Venera, kurios paprastai vaizduojamos tarp žiedų; graikų nimfa Maja, kurią romėnai identifikavo su italų deive Maija (Maijeste), žemės derlingumo saugotoja, iš kurios vardo kildintinas gegužės mėnesio pavadinimas romėniškame kalendoriuje.
Skulptūrėlių autentiškumas
Informaciją, jog Kaune buvo rasta ir sudaužyta deivės Mildos skulptūrėlė, T. Narbutas teigia gavęs iš profesoriaus Laurinavičiaus. Jo laiške perpasakota buvusio Kauno klebono Pranckevičiaus istorija, kurioje teigiama, jog darbininkai, ardydami plytinę sieną, „aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę“. Kunigas vikaras „įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus“. T. Narbutui ši istorija yra „apčiuopiamas įrodymas, jog kadaise buvo deivės Mildos stabai, kuriuos lietuviai itin garbino“. Nors profesoriaus Laurinavičiaus laiškas (skirtingai nei legendos apie šventvietes) išlikęs ir saugomas Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne, tačiau jame, kaip jau cituota, minima deivės Veneros, o ne Mildos skulptūrėlė. Tačiau tai ne vienintelis deivei Mildai priskiriamas jos atvaizdas.
Vardo kilmė
Lietuvių vardų kilmės žodyno sudarytojai pastebi, kad Mildos vardas priskirtinas prie naujųjų vardų, atėjusių iš romantinės istorinės literatūros tik XX a. pradžioje. Tiesa, čia pat pripažįstama, jog šis ir kiti panašūs vardai galėjo būti paimti iš dabar jau nebežinomų šaltinių.
Regis, jog Mildos vardo ištakos galėtų būti siejamos su G. Gerulio žodyne užfiksuotais vandenvardžiais Mildio, Mildie, Mildeyn, Mildyge (minimi 1314 m.), Milde (1398 m.), Mylditen (1405 m.). Matyt, tas pats upės pavadinimas paminėtas ir 1315 metų rugpjūčio 3 dienos didžiojo magistro Karlo van Trier dokumente: „…iš ten iki ribos, kur Milda įteka į Senją ir prie dviejų pievų: viena vadinama Pilaine anapus Mildos…“. Su asmenvardžiu Milda greičiausiai gretintinas ir netoli Perlojos iš Ašarinio ežero ištekančio upeliuko Mildupis pavadinimas. Dar minėtinas paslaptingojo lenkų-jotvingių žodyno nuorašas, kuriame užrašytas žodis miłdat „mylėti“.
Kaip prieštaringai bevertintume deivę Mildą, jos autentiškumą, vargu ar kas galėtų nuginčyti pavasarį atbundančios gamtos, o sykiu su ja ir žmogaus jausmų proveržio galią. O kur dar „meilės magija“ įvairių kalendorinių švenčių metu, vaisingumą skatinančios apeigos bei simboliai vestuvių, gimtuvių, krikštynų papročiuose; su meile, vedybomis susijusių šventviečių gausa (pvz., Meilės kalnas Švenčionių rajone, Meilės akmuo Mažeikių rajone ir pan.). Dar prisimintina, jog ir daugelis kitų tautų turi meilės, vedybų ar bent vaisingumo dievybes. Minėtini Babilono-Asirijos Ištarė, Egipto Izidė, graikų mitologijoje Afroditė ir Erotas, kuriuos romėnai tapatino su Venera ir Kupidonu (Amoru); skandinavams vaisingumo, meilės ir grožio deivė yra Frėja, moterų dievybė Mokoš, kuri, galimas dalykas, rūpinosi iniciacijų, vedybų, nuotakų vaisingumo reikalais, žinoma ir slavams. Tad kuo blogesni mes – lietuviai?
Kaip ten bebūtų, t. y. kiek deivės Mildos autentiškumui paremti arba atvirkščiai – paneigti besurastume argumentų, vis tiek pastarąjį dešimtmetį galime vadinti meilės deivės Mildos renesanso laikotarpiu. Jos diena švenčiama vis plačiau ir gausiau.
Rimantas BALSYS
Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, etnologas
