• 18 rugsėjo, 2021
|

Visi galai į vandenį

Prie kiaurų kišenių galima ir priprasti. Pabūk, žmogau, mėnesį kitą be pinigų, t. y. kiaurom kišenėm, ir pamatysi, kad nieko – esi gyvas. Ne tik gyvas, bet jau žinai, ir kaip pinigų prasimanyti. O būdų yra įvairiausių – nuo darbo iki pašalpų. Kai girdžiu sakant, jog „pavydžiu pensininkams, jie visą laiką pinigų turi“, nustembu. Nepavydėkit. Jie užsidirbo. Iš jų pinigų, iš jų mokesčių turime tai, kas iki šiol sukurta. Ir gaila, kad neretai jų sukurto turto nesistengiama išsaugoti arba netgi grėsmingai naikinama. Va, prie to tai sunku priprasti. Kaip ir prie neregėto karščio.
Ką gi, užkaitino tai užkaitino. Vasara tokia, kad nėr kur dėtis, tik į vandenį lįsti. Bet ir prie jo tiršta taip, kad sunku rasti laisvesnę vietą prieiti ar privažiuoti. Gargždiškiams tokie yra karjerai. Beje, maudymvietė prie Dovilų šį pavasarį gerokai praplėsta, vaikams šis tas pastatyta, patogiau. Tik tvarkoma labai jau savotiškai, atrodo, lyg visa pakrante šernai būtų bulvių ieškoję. Išarta, išdraskyta, o iš vandens išlipus tenka eiti per žvyruotą prie kojų limpantį molyną. Kažkaip iki galo nesutvarkyta ir gana. Galgi ruošiantis kitos vasaros karščiams bus ir apie tai pagalvota. Dabar vakarais atrodo, kad gamtoje žmonės ir nakvoti pasiliks, nes niekas neskuba į prikaitusius ir tokiam karščiui nepritaikytus namus. Jaunimas klajoja iki paryčių, ir visai suprantama. Kada, jei ne dabar, susitikti draugus, megzti pažintis? Nežinia, ko vėl tikėtis rudenį ar žiemą.
Toks ilgas vakarojimas ypač populiarus prie Gargždų karjero, nes čia skamba muzika, kvepia spragėsiais ir kepta duona (beje, kepama gana skaniai), patogu įsitaisyti ant švarios pievelės ar gulto. Vaikai nemokamai gali šokinėti ant batuto, savo vietoje ir pasitinkantys užrašai, jog draudžiama maudyti šunis ar neįspėjus darbuotojų įsinešti savo maisto. Visai suprantama, kažkur kažką nusipirkus, o paskui prisidūrus dar čia, apsinuodijimo atveju juk bus kalti kioskai „Infinity“ (neatsistebiu pavadinimu, prie karjerų… chm) vandens parke. Tai tokia viena šios maudymosi vietos pusė, tvarkingesnė, ta už tvoros. Užtat kitoje – absoliuti laisvė, galima viskas: plaukti šalia liežuvį iškišusio lekuojančio šuns, čia pat praskalauti apsidirbusio mažylio kelnaites, o didesniam sušukus: „Mama, noriu sysio“, išgirsti: „Tai daryk, daryk į vandenuką.“ Ir vaikas daro. Tiesa, tualetas yra, bet… maudosi dešimtys, į tualetą eina vos vienetai. Išeitų kitiems, ir pusę dienos turškiantis, jokių poreikių neatsiranda? Beje, niekas per daug tuo ir nesipiktina. Tiesiog visi galai į vandenį!
O kai virš Gargždų pakimba oro balionas, nejučia pagalvoji: „Va, jau koks nors paskiepytasis skrenda. Laimėjo.“ Bet čia pat kita mintis – jeigu bijojo skiepytis, tai kaip nebijo oro balionu skristi. Argi čia pavojaus gyvybei nėra? Bailiams juk ir vienas medis – jau miškas. Apskritai pastaruoju metu tie skiepų viliotiniai ima atrodyti tiesiog juokingi, iš pradžių žmonės buvo varu varomi skiepytis nenorima vakcina, dabar vakcinų visokių visokiausių net perteklius, o besiskiepijančiųjų – vienas kitas. Manau, kad pirmieji tikrai turėtų jausti nuoskaudą dėl tokios vyriausybės politikos. Išeitų iš pradžių saviems – kas papuola, o kitas, keliančias didesnį pasitikėjimą, vakcinas kaip atlikusias vėliau išdovanosim kitiems. Šioje paradoksalioje situacijoje labai linksmai skamba satyriko J. Erlicko pasiūlymas, paremtas pavyzdžiu iš gyvūnijos pasaulio. Jis sako, jog štai Afrikoj, norint gyvūnui padėti, tenka jį pašauti specialiomis strėlytėmis su migdomaisiais. Tai gal šis metodas tiktų ir nesiskiepijantiems žmonėms. Atsibudę jie vis tiek nieko neatsimins ir toliau galės kalbėti, koks blogis yra skiepai. Satyrikui valia juokauti, bet mums tai visai rimta. Kaip rimta ir grėsmę keliančios kiauros valstybės sienos. O prie to niekaip neįmanoma priprasti.
Prieš keletą metų Lietuvoje nuskambėjo toks įvykis, kaip paprasta kaimo bobulytė apgynė savo namus. Plėšikui veržiantis pro duris, ji čiupo keptuvę ir paprasčiausiai drožė anam į kaktą, paskui prijuoste surišo rankas ir perdavė policijai. Nepropaguoju smurto, tačiau savo namus apginti reikia visom įmanomom priemonėm. Kai paklausai, jog ateityje pasienyje su Baltarusija bus statoma tvora, kuriai dar tik skelbs konkursą, vadinasi, žinant esamą tvarką, tvoros sulauksim negreit. Ir kaltų nebus, nes pas mus, kaip visuomet, visi galai į vandenį.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių