„Viskas yra įmanoma, nes Dievas mėgsta nuotykius“,

– sako Telšių vyskupas ordinaras dr. K. Kėvalas, paskirtasis Kauno arkivyskupu

„Šv. Velykos žmogui yra vilties dovana. Mes turime įvairius tikslus, įvairius siekius, bet pagrindinis žmogaus ilgesys – būti amžinam. Dėl to, kad egzistuoja meilė, mūsų ryšiai, ir norime, kad mūsų mylimieji gyventų per amžius. Iš kur rasti pagrindą tokiai vilčiai? Kas mus paguos, kas duos jėgų pasitikėti šituo gyvenimu, kad taip ir bus? Velykos yra Dievo gailestingumas. Nebijokite, viskas yra su Jūsų lūkesčiu gerai, jis teisingas. Jūs ilgitės amžinybės ir ji yra. Dievas sako: žiūrėkite į mano sūnaus Prisikėlimą. Jūs esate žmonės, jis buvo žmogus, jis prisikėlė. Kiekvieno iš mūsų laukia tas pats, jei rimtai priimsime šitą žinią. Su šv. Velykom, vilties ir Dievo gailestingumo švente“, – paprašytas pasveikinti „Bangos“ skaitytojus sakė Telšių vyskupas ordinaras dr. K. Kėvalas.

Žvelgiantis tiesiai į akis. Atidžiai ir su susidomėjimu išklausantis. Spinduliuojantis dvasinę ramybę ir randantis paguodos žodį pašnekovui. Geranoriškai besidalijantis savo brangiu laiku ir patirtimi. Toks dvasinės pilnatvės įspūdis lydėjo kalbantis su specialiai „Bangai“ duodančiu interviu Telšių vyskupu ordinaru dr. Kęstučiu KĖVALU, prieš porą mėnesių Šventojo Tėvo valia paskirtu Kauno arkivyskupu metropolitu. Kai su Jo ekscelencija kalbėjomės antrąjį Gavėnios sekmadienį, dar nežinojome, jog šiemet šv. Velykas švęsime koronaviruso pandemijos karantino atskirtyje.

Išėjimas į naują žemę

– Lietuvą vasario 19 d. apskriejo žinia, kad Šventasis Tėvas Pranciškus Jus paskyrė Kauno arkivyskupu. Ką reiškė su šia žinia susigyventi Jums pačiam?

– Štai skaitome istorijas apie Abraomą. Jis buvo jau senyvo amžiaus ir jo gyvenimas tarsi sutvarkytas. Ir staiga jam reikia išeiti į naują žemę, į naują pašaukimą. Tokie nauji įvykiai kažkokiu būdu atsikartoja ir mūsų visų gyvenimuose. Taip pat ir mano.

Nauja žemė man buvo atėjimas ir į Telšių vyskupiją. Nepažinta. Žmonės kiti. Santykiai, draugystės naujos. Tai išgyvenau kaip Dievo duotą nuotykį, kaip galimybę pažinti visiškai kitą kraštą. Tarsi atsikartojo Abraomo likimas. Dabar gi vėl: dar kartą su sugrįžimu į Kauną – jautrus išgyvenimas. Iš vienos pusės – neramybė, kaip klostysis? Tai didžiulės atsakomybės pareigos. Ir didžiuliai žmonių lūkesčiai, sudėti ant labai silpno žmogaus pečių. Bet iš kitos pusės žinodamas, kad Viešpats veikia netikėtais būdais ir kad jo kvietimas paprastai baigiasi gerai, pasitikiu, kad viskas ir bus gerai.

– Prisiminkime, ką Jums, kauniečiui, reiškė paskyrimas Telšių vyskupijoje?

– Telšiuose paskyrimas man irgi buvo didžiulė Dievo malonė, betgi iš pradžių buvo neramu. Pirmiausia man reikėjo pažinti Žemaitijos žmones, kuo jie skirtingi: esą labiau užsidarę, lėčiau vyksta visokie dalykai? Tačiau įsitikinau, kad daug mitų apie žemaičius sukurta. O pasirodo, jie – tiesmukiški, nuoširdūs, nepataikaujantys. Tokia bendravimo kokybė simpatiškesnė negu, pavyzdžiui, būtų tik gražios kalbos, o tiesa būtų kitur. Susidariau įspūdį, kad šiame krašte yra daugiau tiesos praktikos. Gal Žemaičių Kalvarijos kalnai žmones labiau yra užgrūdinę? Maldos nuotaika yra tokia, kad per gyvenimą jau eini be atsiprašymo. Sakyčiau, Žemaitija tikrai užgrūdinta patirties atsilaikyti. Net tarybiniai laikai neįveikė kalnų. Tai įsivaizduokime, kokia čia kokybė: žmonės stojo kaip mūras. Čia gyvena ta jėga, kaip mes tikėjime sakome, kuri kilnoja kalnus. Man labai įspūdingas ir žemaičių šeimyniškumas. Sutvirtinamieji Žemaitijoje stoja šeimomis: šalia jų nuotraukose ir tėvai, ir seneliai. Niekur kitur Lietuvoje tokio stipraus šeimyniškumo nesu matęs.

Už tikinčiųjų bendruomenę

– Kokius sumanymus per ketverius metus Telšių vyskupijoje pavyko įgyvendinti?

– Pirmiausia siekiau labiau įtvirtinti pastoracinių tarybų rinkimus ir tų tarybų įgalinimą dirbti kartu su kunigu. Visose vyskupijos parapijose išrinkome apie 150. Taigi, kiekviena parapija turi grupę žmonių, kurie prisiima atsakomybę už savo tikinčiųjų bendruomenę. Vienas iš tokių – evangelizacinis renginys „Palaiminimų šeštadienis“. Per pastaruosius metus tokių buvo 15, jie buvo organizuoti kiekviename dekanato centre. Manau, kad pavyko įvesti sutvirtinamųjų savaitgalių tradiciją. Tai labai svarbus jaunimo sielovados aspektas. Būsimi sutvirtinamieji, kurie šiam Sakramentui rengiasi bet kurioje vyskupijos parapijoje, turi galimybę savaitgalį praleisti draugų aplinkoje ir ne tik klausytis pamokų apie tikėjimą, bet ir išgyventi bendruomeniškumą, žaidimą, valgymą kartu. Pernai Palangoje apie 2 000 žmonių susirinko tikėjimo šventėje „Užtvirtink“: jaunuoliai prieš Sutvirtinimą patyrė labai jaudinančius momentus.

– Dabar socialinės medijos suteikia neaprėpiamą erdvę virtualiems susitikimams. Deja, tik virtualiems.

– Socialinės medijos, feisbukas parodo žmogaus prigimtį. Mes desperatiškai norime dalintis: kas ir ką veikia, kokios naujienos. Bet jeigu dalijimasis yra tik horizontalus, tai jis nepatenkina iki galo. Turi pabūti ir tame dalijimesi, kuris yra vertikalus: tu ne tik save perduodi, bet ir savo Dievo patirtį, tuos atradimus, įžvalgas, kurios faktiškai keičia ne tik mane, bet ir kitą žmogų. Tie momentai susiję ir su mokslu, ir su kultūra, ir su visuomenės gyvenimu, ir su Dievo atradimu. Šiuolaikines technologijas turime tarsi pakaitalą, kuris tik iš dalies mus maitina – kaip greitas maistas, kuris neturi visų elementų, reikalingų fizinei būčiai palaikyti. Tad, vaizdžiai tariant, šalia hamburgerių dar turiu valgyti ir salotas.

Žemaitija arčiau Amerikos

– Nemažai laiko esate praleidęs JAV, kur tradiciškai bažnyčia užsiima ne tik liturgine veikla, bet itin aktyviai dirba ir bendruomeniškumo skatinimo linkme?

– Šiuo požiūriu Žemaitija yra arčiau Amerikos dėl to, kad bendruomenių namai daug gausesni negu kur kitur Lietuvoje. Šitas kraštas susitvarkė taip, kad parapija, o ypač didesnė, turi parapijos namus. Krikščioniškai bendruomenei tai iš esmės svarbu. Jeigu tik bažnyčia, tai būdami tik šventoriaus zonoje, negalime visiškai atskleisti krikščioniškojo pašaukimo. O juk tai yra santykis su Dievu ir kitu žmogumi. Tai reiškiasi ten, kur sukurtos bendrystės erdvės. Tad Žemaitija yra daug turtingesnė šiuo požiūriu ir daug panašesnė į Ameriką, kuri turi tuos namus kaip duotybę.

– Parapijos namai tai yra ir mūsų dvasinis pasireiškimas nuo žodžių prie darbų?

– Taip, šiuolaikiniam žmogui labai svarbu pabūti, pasikalbėti, pasidalinti. Vienišumas šiandien yra vienas iš skaudžiausių ir greičiausiai plintančių virusų, kuris uždarinėja žmones į savo getus. Mūsų prigimčiai toks uždarumas nėra sveika. Kadangi žmogus socialus, jam negera būti vienam, pasak Šventojo Rašto. Taigi, žmonės nori erdvės susitikimams. Pats buvimas kartu jau yra įvykis, prasmė. Nebūtinai turint kažkokių didelių projektų: tai gali būti malda kartu, šventės, aktualijų aptarimas. Žmonių bendravimas yra tai, kas laiko tautą.

Alkani susitikimo džiaugsmo

– Kokiu keliu skatinti krikščioniškojo jaunimo veiklumą?

– Pirmiausia mes, suaugusieji ir galintieji, turime jaunimui padovanoti susitikimo erdves. Dažnai juos paliekame internetui, elektroniniams žaidimams, kurie tarsi sprendžia jaunimo užimtumą. Atrodo, jie užsiėmę, mes užsiėmę ir esą visi užsiėmę. Bet štai įdomių dalykų patyrėme per sutvirtinamųjų savaitgalius. Visoms parapijoms buvo užduotis: vieną ar dvi dienas praleisti kartu su jaunimu kalbant, diskutuojant, kartu valgant ir, žinoma, pasimeldžiant. Iš pradžių reakcija tokia: kam to reikia? Bet kai jauni žmonės pabūna drauge, kažkas atsitinka: jie patiria džiaugsmą, susivokia, kad smagu būti kartu, smagu bendrauti su bendraamžiais akis į akį, susipažinti, atrasti kitus draugus. Po to pasipila prašymai daryti daugiau tokių susitikimų. Vadinasi, jaunuomenė alkana tokių dalykų.

Mes, suaugusieji, turėtume jiems daugiau padovanoti tokių progų. Žinoma, tam reikalingos lėšos, laikas, bet jei norime perduoti augančiai kartai bendrystės džiaugsmą, tai turime rasti galimybes.

Atsinaujinimui reikia kantrybės

– Pastebimai vyksta bažnyčios atsinaujinimo procesas. Pasaulietinėje visuomenėje nuolat diskutuojama apie politikos kokybę, apie valdžios atsinaujinimą? Jūsų nuomone, kokios jaunimo galimybės Lietuvoje, ar jauni ir ambicingi žmonės galės ką nors pakeisti?

– Tenka pripažinti, kad mūsų šalyje dar daug inercijos. Tačiau netrukus ateis tas metas, kai išsilavinę, mokantys kalbas, formuluojantys tikslus jauni žmonės užims nueinančios vyresniosios kartos pozicijas. Dabartis jaunimui yra ir tam tikras sąjungininkas, tai tarsi mokykla, ko nereikia daryti, ko reikia vengti. Jaunimui dar 5–7 m. reikia kaupti patirtį. Būtina suvokti, kad galbūt šiuo metu ir pralaimi, kad tavo balsas dar negirdimas, tačiau jei atlaikysi, kaip sportininkas treniruočių aikštelėje atlaiko krūvius, tai kai išeisi į trasą, tada niekas tavęs nebepavys! Reikia labai susikaupti startui, nes tuoj galėsi, ir tiek galėsi, kad suksis galva! Kantrybė ugdo ateitį, kad vėliau, kai viskas bus tavo rankose, kai turėsi labai daug galios, neišsitaškytum.

– Šiemet Jūs švęsite savo tarnystės Dievui 20–metį. Kai atsigręžiate atgal, dvasininko pasirinkime matote buvusių iliuzijų, o gal jaučiate kokią savigraužą?

– Be abejonės, per laiką buvau nuleistas į realybės kontekstą. Galvojau, kad įvairių idėjų, iniciatyvų įgyvendinimas daug greičiau eisis. Štai sumąstei, padarei: įvyko jaunimo stovykla, steigiasi parapijose grupelės, kažkas sujuda. Tačiau viskas juda lėčiau nei įsivaizdavau, bet vis tiek yra geroji žinia: procesai tikrai vyksta, jei į save investuoji. Niekur nejaučiau nevilties. Vis tiek yra poveikis. Graužiesi tik tada, kai sakei, ai, nieko nebus. Tuomet tam tikra prasme užsikoduoji neigiamam rezultatui.

– Esate matęs dabar itin populiarų serialą „Jaunasis Popiežius“? Pasvajokime, ar įmanoma, kad kada nors Šventuoju Tėvu taptų kandidatas iš Lietuvos?

– Minėto serialo mačiau tik ištraukas… O šiaip viskas yra įmanoma, nes Dievas mėgsta nuotykius. Esame tai patyrę: Lenkija buvo komunistinis kraštas su geležine uždanga. Ir štai išrenka Popiežiumi būtent iš šios šalies pasauliui nežinomą kardinolą. Juk išrenka su rizika, tuomet dar pakankamai jauną 58 m. kardinolą. Betgi koks rezultatas: būtent Jonas Paulius atsakingas už tą didžiulį pokytį TSRS, jos griūtį. Būtent jis sukėlė širdžių dvasinę revoliuciją.

• Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas gimė Kaune 1972 m. vasario 17 d. Baigęs vidurinę mokyklą nuo 1990 m. iki 1992 m. studijavo Kauno technologijos universitete, Radioelektronikos fakultete. 1993 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur studijavo filosofiją ir teologiją iki 1997 m. Tais pačiais metais studijas tęsė Šv. Marijos seminarijoje Baltimorėje, JAV, kur įgijo teologijos licencijato laipsnį ir 2000 m. birželio 29 d. buvo įšventintas kunigu Kauno arkivyskupijai.
• Dirbo Kauno arkivyskupijos Kunigų seminarijos Propedeutinio kurso vadovu ir arkivyskupijos jaunimo pastoracijos kapelionu. Nuo 2002 metų dėstė moralinę teologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos fakultete. 2008 m. sausio 18 d. tame pačiame universitete įgijo teologijos daktaro laipsnį.
• Nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2006 m. rugpjūčio mėn. buvo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu. Po to metams išvyko studijuoti į JAV. 2007 m. grįžęs į arkivyskupiją vykdė pastoracinę tarnystę Kauno katedroje ir ėjo konfesarijaus pareigas Kunigų seminarijoje. 2010 m. vasario 8 d. buvo paskirtas Lietuvos Marijos radijo programų direktoriumi.
• Kauno vyskupu augziliaru buvo paskirtas 2012 m. rugsėjo 27 d., o konsekruotas tų pačių metų lapkričio 24 d. Popiežius Pranciškus vysk. Kęstutį Kėvalą paskyrė Telšių vyskupijos koadiutoriumi 2017 m. balandžio 20 d. Tų pačių metų rugsėjo 18 d., priėmęs vyskupo Jono Borutos SJ prašymą jį atleisti iš pastoracinių pareigų, patvirtino vyskupą koadiutorių Kęstutį Kėvalą Telšių vyskupijos ordinaru. (Vatican News)

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.