Žemaitis ir jo dukra: paprastas nepaprastas gyvenimas Žemaitijos vienkiemyje

Gyvenimas atokiame Žemaitijos vienkiemyje.

Žmogus sustoja prie nudžiūvusios eglės ir ilgokai žiūri į medžio viršūnę. Man atrodo, kad jis svarsto, į kurią pusę versti nukirstą medį.
Atvažiavau į talką. Sniego nėra, miškas sausas, žiemos pradžia. Dienos dar trumpėja. Reikėtų paskubėt, galvoju, daugiau padarytume. Moteris kiek tolėliau renka stambias šakas, neša jas arčiau miško keliuko. Stabteli prie manęs.
– Tėtei nukirsti medį – lyg su gimine atsisveikinti. Niekad nėra nukirtęs gyvo medžio.
Gal po antro ar trečio apsilankymo jų namuose atokiame Žemaitijos vienkiemyje pagalvojau – ar esu kada nors sutikęs tokį tikrą žmogų? Tylų darbštų žemaitį, gyvenantį savo probočių žemėje. Negalintį nukirsti gyvo medžio. Gal žmonos Dieduką ar jos Mamą? Juos trumpai tepažinau. Per trumpai.
– Tėte, ar dar tau įpilti?
– Gal dar pusę lėkštės, – neskubėdamas atsako žmogus. Dirsteli į mane. Aš jau suvalgiau ką tik iš duonkepės ištrauktą bandelę, dabar iš riekės laužiu ir ragauju duonos.
– Pusryčiams mes visada valgom sriubą, – kalba Daiva, dėdama barščių lėkštę ant stalo.
Dar čia yra jos slėgto sūrio, išsukto kastinio, ką tik iškeptų pyragėlių ir duonos. Kitas valgymas bus grįžus iš miško, temstant. Daiva tada pakvies valgyti barščių ir kiaušinienės. Aš skubu su reikalais į miestą, po darbo nesiprausęs. Bet labiausiai nenorėčiau drumsti jų taikios ramybės, kai dukra ir Tėvas susėda krikštasuolėje prie stalo. Gal kitą kartą, Daiva, – bandau atsiprašyti.
Daiva, spėju, bus pasakojusi savo tėtei apie mūsų pažintį. Tada automobiliu vykome į Austriją, buvome nusipirkę bilietus į Albertiną, Van Gogo šimtmečio parodą. Vėlavome, o Vienoje pasiklydome. Paskambinau Daivai. Ji buvo mūsų radijo korespondentė Austrijoje. Aš ir dabar matau tą nepakartojamą vaizdą, kaip, plevėsuodama savo raudonu apsiaustu ir besiplaikstančiais nuostabiais aukso spalvos plaukais, Daiva dviračiu skrieja imperatoriškojo miesto gatvėmis, rodydama mums kelią į Hofburgų rūmus. Man regis – tai pats gražiausias kalėdinis atvirukas, kokį esu gyvenime gavęs: tamsiai mėlyni lyg burtininkės rūbas Vienos rotušės stogai su nesuskaičiuojamomis smailėmis, keptais kaštainiais, cinamonu, anyžiais ir karštu vynu kvepianti kalėdinė mugė; ir Daiva, dviračiu lekianti džiaugsmingo šurmulio apimto miesto gatvėmis.
Mūsų bendravimas su Daiva buvo epizodinis. Jos vyras buvo diplomatas, tad paskyrimo vietos keisdavosi. Viena, Berlynas, Londonas, vėl Berlynas. Po kiek laiko ji parašė, kad mirė jos mama, tėtė liko vienas ir jie abu su vyru nusprendė apsigyventi Klaipėdoje, arčiau tėvo. Vėl susitikome.
Į Daivos gimtinę važiavau turbūt jau kitą dieną. Sakė, reikia talkos. Manau, gudravo. Gal norėjo, kad pamatyčiau daugiau ir pajusčiau giliau. Dabar tai vertinu, kaip man suteiktą šansą.
Antanas Zigmontas santūriai paspaudė ranką, kaip sakoma, per pusę delno ir laukė, ką pasakysiu. Laimė, per kiemą link mūsų atskubėjusi Daiva nutraukė mano nevykusius bandymus ką nors pasakyti apie neblogus ir ūkio darbams tinkamus rudens orus. Vėliau pagalvojau – kvailys, ką aš galiu pasakyti žmogui apie ūkiui tinkamus orus, jeigu prie karvės nesu arti buvęs jau gal 30 metų.
Dabar turim dvi, sako Daiva, prieauglį pardavėm. Kai atvažiuosi vasarą, galėsi į tvartą ridenti šieno rulius. Joms čia gerai, gražios karvytės, šilta – sakau lyg sau. Einu paglostysiu. Jos visada laukia duonos, šypsosi Daiva ir paduoda riekę. Atlaužiu kąsnį ir tiesiu ant delno. Žmogus nieko nesako, o akys juokiasi. Miesčionis… Aš duonos duodu karvei į snukį, prilaikydamas tarp lūpų, kol ji liežuviu pasieks skanėstą. Daivai, matau, paleng­vėjo – gerai, kad jis nemetė karvei duonos kaip šuniui, kad neišsigando šiurkštaus liežuvio ir stiprių dantų. Neatitraukė rankos.
Mano darbas miške nesudėtingas – padėti nukirstam medžiui nukristi į reikiamą vietą, kirviu nugenėti mažesnes šakas ir prie miško keliuko sunešti Zig­monto supjaustytas medžio kalades. Po dviejų valandų Daiva sako, jog, tėtės manymu, darbą galim baigti, nemažai padarėm. Grįžtam namo. Žmogus mus palieka vienudu, nemačiau – ar jis nuėjo su įrankiais į ūkinį, ar pas gyvulius į tvartą, ar namo nusiprausti.
Eikim, parodysiu mūsų rūsį, sako Daiva, duosiu tau bulvių. Tik nedaug, dar turiu, atitariu. Moteris ima krepšį. Deda bulves – čia keturių veislių, paskui pasakysi, kurios tau skanios. Burokėliai – šitie pailgi saldūs, šitie oranžiniai – nežinau, auginu, kad įdomūs ir spalva neįprasta. Ar valgai juodąjį ridiką? Su medumi gerai nuo kosulio. Viską deda į maišą. Ar turi obuolių? Ai, dar morkų, reikia pasiraust giliau, kad nebūtų suvytusios.
Nežinau, ar žmogus matė, kaip aš nevykusiai užsivertęs ant krūtinės nešiau link mašinos keliasdešimties kilogramų maišą. Daiva siūlė karutį. Kiek čia to kelio, sakau, nusinešiu.
Norėčiau, kad suprastumėte – tik vėliau suvokiau, jog žmogui galėjau pasirodyti kaip savanaudis šūdžius, už dviejų valandų pasivaikščiojimą miške gavęs jo prakaitu, jo žemėje užauginto, tikro maisto. Daiva stovėjo šalia prie mašinos, sako, jeigu nelis, rytoj vėl eisim į mišką. Jei galėsi, atvažiuok. Žinok, mes tave jau prirašėm prie mūsų namų. Apsikabinam. Antanas Zigmontas stovi už poros žingsnių, prieina, ištiesia ranką, paima maniškę – visu dideliu delnu apkabina mano plaštaką.
– Ačiū, Česlovai.
Tik tiek.
Man gėda. Tada neprisiminiau jo vardo, kažką užsikirsdamas pasakiau, kad man malonu buvo su juo susipažint. Nepadėkojau kreipdamasis vardu. Bet niekad nesijaučiau toks laimingas. Už tą paprastą dorą tikrą ačiū iš didelės širdies.
Man Daiva vėliau pasakojo, kad jos tėtė po to, kai atitarnavo sovietų armijoje Murmanske, iš savo kaimo niekad niekur nebuvo išvykęs. Pirmą kartą pernai nusivežė jį į Rundalę. Atrodo, ten vyko kažkoks koncertas. Dabar prieš Kalėdas buvo Palangoje, kur gastroliavo Vienos Štrauso simfoninis orkestras. Kad tėtei nebūtų liūdna, Daiva užprenumeravusi jam „Kultūros barus“, kuriuos Zigmontas perskaito nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Bet jis nekalba apie tai.
Kai atvažiavau į jų namus antrąsyk, atvežiau savo pagautos žuvies. Daiva sakė, kad jos tėtė – kaip katinas, tik paduok.
– Pas mus anksčiau čia buvo lydekų, Žvelsa, kol nebuvo melioruota, buvo žuvinga. Buvo vėžių, tų didelių, su plačiomis žnyplėmis.
Raudonojoje knygoje dabar, sakau. Gaila, kad taip. Aš irgi su broliu eidavau vėžiauti. Po medžio šaknimis pakiši rankas, ten jie gyvena, taip ir pagauni. Nepamenu gerai jų skonio, bet ir dabar jaučiu, kaip jie įkimba į pirštus, o aš laimingas, iškėlęs vėžį rodau broliui – koks dičkis.
Buvo lydekų, sako žmogus. Dabar nebėra, neateina. Gaudydavom per nerštą rankomis pievų lankose, kai žiemai baigiantis upė patvindavo.
Daiva sėdasi pati šio to užkąsti. Man irgi patikdavo, kalba ji. Jos nebaugščios, prieini, paimi į rankas, jos nebėga. O vanduo skaidrus, viskas matosi, jos atėjusios beveik iki namų.
Ten, kur aš užaugau, irgi eidavom lydekaut. Vaikai neturėjom meškerių, niekas nedavė mums valčių, nieko neturėjom, kuo galėtume pasigaut žuvies. Bet tas ir nerūpėjo. Upelyje žemiau malūno užtvankos per nerštą aukšles gaudydavom rankomis po akmenimis arba tarp alksnio šaknų. Kai ateidavo pavasaris, pilvais gulėdavom ant šylančios žemės šalia pertakėlės ir laukdavom lydekų. Ta pusmet­rio pločio pertakėlė buvo tarp ežero ir pelkės, kurioje, kažkas matė, yra nuskendusi ponų pilis. Mes lipdavom į medžius, darydavome stebėjimo postus ir žiūrėdavome į vandenį, kuriame atsispindėdavo praplaukiantys debesys. Buvome tikri – ten yra nuskendusi pilis.
Buvo lydekų, sako žmogus.
Aš vėl grąžinu mintis prie stalo pas šituos nepaprastus žmones. Daiva: rytoj Klaipėda, poryt – kunigas, kalėdojimas. Jeigu nelis, į mišką eisim penktadienį. Įdeda sūrio, kastinio, varškės, kiaušinių. Visko, ką mėgsta ir vertina mano žmona. Daiva tai žino. Zigmontas ateina prie mašinos. Sako, tiek važiavai žvyrkeliu, o visai nepurvina. Turėjau laiko, sakau, neskubėjau, ne toks ir duobėtas tas žvyrkelis.
Nežinau, man rodos, kad jis norėjo padėkoti. Kad atvažiavau tokiu keliu. Antrą kartą jis pasakė daugiau, ir man palengvėjo, kad jį supratau.
Aš supratau, kaip mes abu sugrįžome į būtąjį laiką. Daiva, ar tu to norėjai?


Daiva rašo, kad jeigu aš noriu, galiu atvažiuoti pas juos, oras neblogas, klebonas pakalėdos, pavalgysim ir, jeigu bus ūpo, eisim į mišką.
Gal dar vaikystėje mano gimtinėje kalėdodavo. Mama pasakojo, kaip kunigas Deltuva su motoroleriu žiemą atvažiavo pas mano tėvus, pasišaukė tėvą prie keliuko, įdavė pinigų – sako, čia parapijiečių, nusipirksi paršelių.
Buvo po gaisro, sudegė ūkinis pastatas su visais gyvuliais, tėvas dar bandė atrišti karvę. Mama pasakojo, kad išbėgo degančiais plaukais. Aš gydžiausi Valkininkų sanatorijoje, nemačiau. Kitą rytą po gaisro jie atvažiavo manęs aplankyti, prisimenu, kad labai verkiau šuniuko. Man buvo septyneri.
Nuo to laiko neprisimenu nė vieno kalėdojimo mūsų namuose.
Daiva krikštasuolėje pastačiusi staliuką, uždegusi vaškinių žvakių, pasitinka žvali, pasirišusi žemaičių moterų prijuostę. Klebonas atvažiuoja su seniūnu, pašventina namus, palaimina susirinkusius, sukalbam „Tėve Mūsų“, sėdam prie stalo. Kalbų gal visai valandai. Jiedu su broliu abu kunigauja – tas Ignalinos krašte, jis – Žemaitijoje. Po kelias parapijas turim, sekmadienį nors persiplėšk.
Kažkur, klebone, jau nespėjam – sako seniūnas. O klebonas net neparagavęs Daivos pyrago. Kai pakylam, Daiva klausia – ar turit dar kalėdaičių, čia mano draugas gal norės. Ir Vatikano kalendorių. Šiemet Jubiliejiniai metai –2025-ieji. Iš Lietuvos vyks daug piligrimų.
Daivos tėvas duoda parapijai auką, taip įprasta nuo neatmenamų laikų, pagarbus santykis su savo tikinčiųjų bendruomene. Mes visi – žemaičiai.
Man kalėdojimas – gerai, prasminga, bet diena trumpa, tai gal dar spėsim į mišką?
Miškas – šalia, gal už puskilometrio. Sustojam prie sengirės. Daiva iš bagažinės paima motorinį pjūklą, seną tėvo lagaminą su tepalais ir benzinu, aš – kirvį ir dvi mačetes. Pastebiu, kad moteris stengiasi pagelbėti tėvui – dabar tai reta. To gal nekirsk, šakos krisdamos gali kliudyti. Šitas įstrigs – kaip nuversim. Šitą gal nuvers vėjas.
Pamenate, pasakojau, kad Daiva – diplomato žmona. Ar galėtumėte įsivaizduoti šią moterį Vienos Hofburgų rūmuose šalia Austrijos sostinėje reziduojančių pasaulio diplomatų moterų šv. Liucijos šventėje? Kai ten viešėjome, man atrodė, kad Daiva – tos bendruomenės siela.
Daiva bando pakelti į samanas įaugusį krituolį. Imkim svertą, gal pavyks, sakau.
Kol mes su jos tėčiu bandom pakelti didoką rąstą, Daiva imasi kitų darbų. Matau, kaip užsimeta ant peties dviejų metrų rąstą, kokius 50 metrų neša prie miško keliuko, numeta ir grįžta atgal. Ant krūtinės nenešk – sako man, skaudės stuburą. Ant peties lengviau.
Turėtumėte žinoti, kad Daiva yra labai trapi, gracinga ir elegantiška moteris. Nu tu ir duodi – sakau jai. Kad mes žemaitės moterys visos tokios – juokiasi. Tu nebijok, esi drūtas, su tavim imtynių neičiau.
Daiva kartais atsiunčia man nuotraukų. Ten Žvelsa, ištvinusi rūkuose, tolėliau – sengirė, kurioje namus turi žvėrys ir paukščiai, ant keliuko į namus – šuniukas, pasiilgęs svečių ir nuotykių, medžiai, pilni inkilų – pavasarį čia bus vestuvės. Kas dar geriau man galėjo nutikti?
Daiva juokiasi – tu toks impresionistas, iš kur tokios sodrios spalvos.
Mūsų gyvenimas labai paprastas.
Česlovas BURBA

Red. pastaba. Česlovas Burba – radijo žurnalistas, redaktorius, buvęs ilgametis LRT radijo laidos „Lietuvos diena“ vedėjas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content