Garsi žolininkė ir sveikos gyvensenos propaguotoja

Profesorė E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti pasivadindama ragana, kartais paburdavo iš augalų ar delno, tačiau iš tiesų ji buvo visiškai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji pykdavo, kai kas nors su augalais elgdavosi nemokšiškai, užsiimdavo savigyda ir visuomet sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“.

Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus yra paskelbęs biologijos mokslų daktarės, vaistininkės, žolininkės dr. Eugenijos Šimkūnaitės (1920–1996) metais. Gražiai sutapo, kad šiemet Kovo 11-ąją pažymėjome atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 30-metį ir vaistažolininkės, visuomenininkės Eugenijos Šimkūnaitės 100-ąsias gimimo metines.

Vyresnieji gargždiškiai galbūt dar mena šios įdomios asmenybės apsilankymą mūsų mieste ir įspūdingą susitikimą su ja Kultūros centro sausakimšoje salėje. Ėjo pirmutiniai atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės metai, vyko daug susitikimų su įvairiausių profesijų ir įvairių požiūrių žmonėmis. Gyvenome Atgimimo nuotaikomis, todėl tai, kas sovietmečiu buvo nepriimtina ar svetima, žmones ypač domino. Viešnia tada ne tik patarinėjo besikreipiantiems į ją dėl konkrečių ligų gydymo vaistiniais augalais ar kitais natūraliais produktais, bet ir akcentavo sveiką gyvenimo būdą bei atkreipė dėmesį į vartotojiškos visuomenės ydas. Tuokart dar jautėme sovietinio deficito padarinius ir dėl to galbūt nepaisėme jos perspėjimo, jog prekių perteklius ir pernelyg didelis vartojimas taip pat gali sukelti ne mažiau bėdų nei kasdieniniai nepritekliai.

Žmonės ją vadino žiniuone

Lietuvoje atminties kultūra turi tradicijas. Sveikintina, kad neužmirštos kuklios, bet neeilinės krašto asmenybės. Savo gyvenimą Eugenija paskyrė vaistinių augalų liaudies medicinai, išstudijavo ir aprašė vaistažolinius augalus, jų derinimą su mokslu pagrįstais gydymo metodais. Vykdė įvairius tyrimus, parašė daug mokslo populiarinimo straipsnių, išleido kelias patarimų knygas.

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė iš tiesų buvo išskirtinė Lietuvos moteris. Domėjosi archeobotanika, tautosaka, ekspedicijų metu rinko žodžius lietuvių kalbos žodynui, labai mėgo teatrą, operą. Susirgusius artistus gydydavo savo žolelėmis. Ypač mėgo bendrauti su paprastais žmonėmis. Straipsnio autorė iš studijų metų mena, kaip teatruose antrakto metu, kai žiūrovams buvo įprasta sukti ratus aplink salę, kukliai apsirengusią prof. E. Šimkūnaitę galėjai pamatyti bendraujant su teatro rūbininkėmis.

Kalbėjo ir rašė šmaikščiai, įtaigiai, nes turėjo puikų humoro jausmą, kartais šiurkštokai pasijuokdavo iš pačios savęs. Dar vienas išskirtinis bruožas – mėgo vaidinti „pranašautoją“, „raganą“, „žiniuonę“, burdavo iš surinktų Joninių žolynų, sudarinėjo horoskopus, rašė epigramas, eiliuotus palinkėjimus. Taigi su ja niekam nebuvo nuobodu...

Daktarė savo gyvenimu ir veikla ne tik sukaupė didžiulį etnokultūrinį bei intelektualinį turtą Lietuvai, bet ir paliko neišdildomų įspūdžių su ja bendravusiems žmonėms. Garsas apie mūsų žiniuonę pasklido toli už Lietuvos ribų. Režisierius Henrikas Šablevičius apie E. Šimkūnaitę yra sukūręs garsų dokumentinį filmą „Žiniuonė“, kurį pati herojė leido demonstruoti tik po ilgo laiko... 1997-aisiais, po jos mirties, įsteigtas E. Šimkūnaitės vardo labdaros ir paramos fondas. Jo tikslas – remti studijuojančiuosius farmaciją, vaistažolininkystę bei atliekančius liaudies medicinos tyrimus.

Šiomis dienomis išleista nauja knyga „Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda“. Čia spausdinami jos straipsniai iš likusio rašytinio palikimo, susirašinėjimai, atsiminimais dalijasi meno ir kultūros žmonės, politikai, mokslininkai.

Gyvenimo kodas

E. Šimkūnaitė brendo nuostabioje šeimos aplinkoje. Gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, lietuvių pabėgėlio vaistininko ir rusės medicinos sesers šeimoje. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę neilgai trukus P. Šimkūno šeima su pirmagime grįžo į gimtąjį kraštą, Tauragnuose įsteigė vaistinę, nusipirko keletą hektarų žemės. Kaimo senoliai smalsią mergaitę mokė pažinti augalus, užkeikimų, patarimų, kaip žolynais gydyti ligonius. Vėliau Eugenija baigė farmacijos mokslus, apgynė mokslinę disertaciją, vadovavo vaistažolių tyrimams. Yra pasakojusi, jog Šimkūnai turi žalčio žymę, kuri rodo, kad yra apdovanoti augalų pažinimo ir gydymo galia. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties.

Tačiau nė vieno informacijos šaltinio ji neatmesdavo ir jokiu būdu nemenkindavo. Domėjosi savo krašto, Lietuvos žmonių ir kitų tautų etnine informacija, pasakose ir padavimuose užkoduota gydymo išmintimi. Turėjo tikrą kalbos dovaną. Nenustebkite išgirdę tokį pasakymą: Lietuvoje buvo tik du žmonės, nuo kurių pamokslų žmonės alpdavo – tai kunigas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas ir žolininkė Eugenija Šimkūnaitė.

Jai atminti Vilniuje, šalia universitetinės ligoninės, auga obelaičių alėja, o ant jos kapo Tauragnuose, velionės testamentiniu prašymu, pasodinta vyšnia kas pavasarį apsipila žiedais. Šiemet Lietuvos žolinčiai ir kultūros žmonės buriasi pagerbti garsiąją vaistinių augalų tyrėją ir sveiko gyvenimo būdo propaguotoją.

Aldona VAREIKIENĖ

J. DANAUSKO nuotr.


Taip pat skaitykite:

Neįgaliųjų integracija: siekis – kuo daugiau paslaugų
A. Balnionienė: rajono verslininkams – pagalba žengiant į elektroninę erdvę
Skelbiamas konkursas UAB „Klaipėdos rajono energija“ direktoriaus pareigoms
Darželių stygius atveria kelią investuotojams
Mokyklos reorganizavimas nuliūdino judrėniškius
Testai imami nušiurusioje palapinėje
Klestintys Agluonėnai – savojo krašto puoselėtojai
„Pigu.lt“ parduotuvė – Klaipėdos „Molo“ prekybos centre
Dainos vakaras Lapiuose išsilies į festivalį
Ori senatvė „Senjorų dvare“ ne visiems pasiekiama

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Urmu!

Svieto pabaiga. Taip sakydavo ir…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook