Iniciatyvos
Tarmės šnekta – mūsų tautinės savasties turtas
Per patį vasaros karštymetį sulaukėme viešnių iš Lietuvių kalbos instituto. Vilniaus universiteto profesorė dr. Birutė Jasiūnaitė, Leksikografijos centro vadovė dr. Zita Šimėnaitė, žodynų rengėja ir redaktorė Rita Petrokienė fiksavo lietuvininkų šnektą. Valstybinė lietuvių kalbos komisija finansuoja projektą „Mažai tirtų šnektų leksikos ir garso duomenų kaupimas ir mokslinis tyrimas“.
Toliau nuo lituanistikos esančiam žmogui ši mokslinės ekspedicijos tema nedaug ką pasako. Tačiau kartais mėginkime atidžiau įsiklausyti, kaip buityje šneka senieji šio krašto gyventojai, kokiais vaizdingais posakiais jie nusako tą ar kitą daiktą arba atpasakoja įvykį. O tokia graži endriejaviškių šnekta, kokia ekspedicijos metu kalbėjo žemaičių palikuonė dr. Birutė Jasiūnaitė, rodos, klausytum ir klausytum be galo…
Ekspedicijos metu užrašyti duomenys papildys „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekas ir skaitmenines Tarmių archyvo fondų laikmenas.
Etnolingvistikos paveldas
– Tęsiame prieš šimtą metų pradėtus didžiųjų kalbininkų Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio, taip pat jūsų kraštiečių Zenono Ūselio, Juozo Laboko ir kitų darbus, – sakė ekspedicijos vadovė dr. Zita Šimėnaitė, Dovilų etninės kultūros centre susitikusi su vietos bendruomene ir pristatydama 20 tomų didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ bei Lietuvių kalbos instituto išleistus tarmių žodynus ir tekstynus. Pasakojo apie šios ekspedicijos dalyvių ir kitų etnolingvistų kruopštų darbą užrašinėjant nykstančius autentiškus frazeologinius tekstus ir šnektos pavyzdžius nykstančiuose Lietuvos kaimuose. Kodėl pasirinkti Dovilai?
Paskutinė Lietuvių kalbos instituto ekspedicija Klaipėdos krašte buvo maždaug prieš penkiasdešimt metų. Tada vietinių gyventojų buvo žymiai daugiau, todėl ir Vakarų žemaičių klaipėdiškių šnektos tekstų daug užrašyta. Prieš dvidešimt metų dialektologinę praktiką čia atliko Vilniaus pedagoginio universiteto studentai. Vietinių gyventojų tarmės duomenų turi ir Klaipėdos universitetas. Tačiau mokslininkams svarbu ir tai, kaip tarmės ir šnektos kinta, kiek ir kokių leksikos, fonetikos ir kitų požymių yra išlaikyta. Kalba gyva – vieni žodžiai ateina, kiti išeina, kinta jų vartojimo kontekstai. Globalizacijos procese tarmės nyksta, su jomis – ir dvasinis paveldas.
Džiaugėsi krašto patriotais
– Į šį kraštą etnolingvistus paskatino atvykti pažintis su Savivaldybės kalbos tvarkytoja ir uolia kultūros paveldo puoselėtoja Daiva Beliokaite. Esame jai labai dėkingos už talkininkavimą bendraujant su lietuvininkais ar jų palikuonimis, taip pat su nemažai nuveikusių ruošiant mūsų didįjį žodyną veiviržėniškių Juozo Laboko ir Zenono Ūselio giminaičiais – Jonu ir Adolina Labokais, gyvenančiais Gargžduose, bei šimtamete veiviržėniške Eugenija Uselyte-Padagiene, – džiaugėsi Zita Šimėnaitė.
Svetingai kalbininkus pasitiko Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė ir jos talkininkas Helmutas Lotužis. Jis viešnias apgyvendino savo sodyboje Kisiniuose, prisiminė daug būriškos šnektos žodžių ir posakių, girdėtų iš savo giminės senolių.
– Mes juos užrašėme. Esame jam be galo dėkingos ir dėl to, kad teko pažinti tokį mielą žmogų, šviesuolį, šio krašto istorijai atsidavusį patriotą, – akcentavo ekspedicijos vadovė.
Gyvoji šnektos versmė
Mokėjimas prakalbinti ką tik sutiktus pašnekovus irgi talentas. Senyvo amžiaus žmonės retai mato mokslininkus, kuriems rūpi kažkoks žodis, kaip jis ištartas ir kokiame kontekste.
Iš mūsų krašto ekspedicijos dalyvės išvyksta dar su keliomis dešimtimis kortelių su šišioniškių šnektos žodžiais, kuriuos išgirdo Priekulėje pas Mariją Skrabs, Ernstą ir Kristiną Friginus, Gerdą Karaliūtę-Pakalniškienę, Mariją Šližaitienę ir Editą Barauskienę. Daivos Beliokaitės lydimos Dercekliuose jos susitiko su Miku (Maksu, kaip jis save vadina), Marija Jakumaityte-Vilkiene ir Martinu Pėteraičiu, Baičiuose – su Elze Juodeliene, Agluonėnuose – su Erika Zeigiene, taip pat Jurgiu ir Traude Sprogiais. Išvykdamos mokslininkės leksikografinę medžiagą rinko dar ir Karklėje.
Vietos gyventojų šnektos paveldą liudija užrašai, aptikti Klaipėdos krašto liuteroniškose kapinėse.
– Tai archyvas po atviru dangumi, – kalbėjo Klaipėdos universiteto Mažosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė. – Kol dar yra išlikusių antkapinių kryžių užrašų, tol galime pajausti senąją šnektą. Tie užrašai įdomūs ne tik istorikams, bet ir kalbininkams. Klaipėdos universiteto mokslininkai – teologai, istorikai, lingvistai kasmet ruošia ekspedicijas tyrinėti senųjų kapinių užrašus, kurie byloja Mažosios Lietuvos daugiakalbiškumą ir daugiakultūriškumą, žmonių socialinę padėtį, krašto gyvastį ir ryšį su išėjusiaisiais.
Močiutės tarmė anūkei brangiausia
Vilniaus universiteto profesorė dr. Birutė Jasiūnaitė, Kapstatų kaimo žemaičių palikuonė, gražiai kalbanti endriejaviškių tarme, savo moksliniuose darbuose vienodai atidavė prigimtinę duoklę abiem tėvams – motinai pedagogei žemaitei Onai Martinkutei ir tėvui aukštaičiui nuo Zarasų, fizikos-matematikos mokslų daktarui Henrikui Jasiūnui. Apie tai byloja frazeologijos tyrinėjimai Rytų Lietuvos folkloristikoje bei kartu su kolegomis pastarųjų metų ekspedicijose Kuliuose, Kartenoje, Jokūbave surinkti ir sudėti tekstai į knygą „Centrinė šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė“. Ją papildo vaizdajuostė su autentiškais žemaičių kaimo atributais ir bardo Povilo Girdenio įdainuotais jo tėvo kalbininko Alekso Girdenio tekstais.
Ekspedicijos vadovė Z. Šimėnaitė atsidėkodama Dovilų etninės kultūros centro direktorei L. Kerpienei padovanojo krūvą naujų Lietuvių kalbos instituto leidinių, o Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja R. Cirtautaitė viešnioms įteikė knygų apie mūsų rajoną, palinkėjo sugrįžti, kalbinti mūsų žmones, į šią veiklą įtraukti studentus, mokytojus lituanistus ir moksleivius.
Prof. B. Jasiūnaitė, iš Helmuto Lotužio užrašiusi „būriškus“ lietuvininkų žodžius ir posakius, palygina juos su paribio krašto endriejaviškių šnektos panašumais, skirtumais, dėsningumais ir netgi… prasilenkimais. Jų esti įvairių ir itin įdomių: endriejaviškiai žodžiu preikšas seniau vadino netekėjusios merginos kūdikį, o lietuvininkai – užkurį. Lenkašariu žemaičiai vadino nusvirusiais žiedais žydinčią gėlę, lietuvininkai – rausvai žydintį krūmą, aukštaičiai tuo pačiu žodžiu vadina našlaitę.
Daugiausia lietuvininkai yra išsaugoję archaiškų namų apyvokos ir aplinkos daiktų, žemės ūkio padargų, gyvulių ir laukinių gyvūnų pavadinimų, su jais susijusių posakių. Antai šiurkštinė – kaminas, germolės – morkos, reivės – ropės, vikšris – viksva, mercinė – gyvatė, zieds – sija. Daug vaizdingų žodžių ir posakių, nusakančių žmogaus būdą, išvaizdą, elgesį: kleišmons – klišis, subinkaklis – tas, kuris daug kriok (verkia), launagis – kuris valgo naktį, knybele darbs – nuobodus darbas, slinkis – lėtai dirbantis (tuo žodžiu ir sraigė vadinama).
Kadangi lietuvininkai gyveno šalia marių, jų ir vėjų pavadinimai išraiškingi: Maskolijos arba saulėtekio vėjs – rytų, marių galo (krašto) – pietų, jūrinis arba suominis – vakarų, žiemelės – šiaurės.
Aldona VAREIKIENĖ
