Kaimo slenksčiai

Atsinaujinimo ženklai Vanaguose


Vanagai – vienas iš didesnių Agluonėnų seniūnijos kaimų. Sausio 1 d. duomenimis, čia gyvenamąją vietą yra deklaravęs 171 gyventojas. Jų mažėja kaip ir kituose kaimuose, tačiau, Agluonėnų seniūnės Laimos Tučienės teigimu, parengta detaliųjų planų ir čia numatytos statybos. Pastaraisiais metais jau išdygę keli nauji namai. Vieniems tai skurdus, užmirštas kraštas, kitiems gražus, atgyjantis kampelis.


Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia, valstybės saugomas objektas, bei etnografinės kapinaitės – šio kaimo istorinės praeities liudytojai. Čia gyva literatūros klasikės I. Simonaitytės dvasia, nes gimtinėje yra gyvų ją pažinojusiųjų.


Praeities šviesa


Sodybos Vanaguose išsimėčiusios didelėje teritorijoje tarp pušynėlių. Jos atspindi šio kaimo istorijos tarpsnius: iš praėjusio amžiaus, tarpukario, išlikusios kelios lietuvininkų sodybos, kolūkinių laikų namai, tarp jų ir pora daugiabučių bei paskutiniaisiais metais išdygę keletas šiuolaikiškos architektūros gyvenamųjų namų. Pasak buvusios Vanagų pradinės mokyklos mokytojos Juzefos Jančauskienės, tai Vanagų atsinaujinimo ženklai.


O mokyklėlė uždaryta beveik prieš 30 metų, pritrūkus vaikų. Tačiau į šį pastatą, tapusį privačia valda (įrengti 3 būstai), dažnai beldžiasi ne tik kaimynai, bet ir prašalaičiai: aštuntą dešimtį metų baigianti J. Jančauskienė pataria, padeda ir gide pabūna. Atšilus orams, kaimas atgyja – atvyksta ekskursantų, kuriuos čia atveda noras susipažinti su rašytojos I. Simonaitytės gimtine, apžiūrėti Vanagų bažnyčią, etnografines kapinaites.


„Aš pažinojau rašytoją – gyvas eksponatas esu, – nuoširdi šypsena J. Jančauskienės veide. – Ne kartą ji lankėsi mokykloje Rugsėjo pirmąją, prašė pasėdėti mokykliniame suole.“


Ilgesio genami pasižvalgyti į gimtąsias vietas iš Vokietijos atvyksta ir buvę šio krašto gyventojai, jų palikuonys. Mokytoja pasakojo, jog sulaukė tarpukariu šioje mokykloje dirbusio mokytojo sūnaus. O vienas svečias iš Vokietijos, išvydęs prakiurusį mokyklos pastato stogą, padavė 400 rublių.


Suburs našlių klubą


Sunkiai vaikštanti J. Jančauskienė vis kartojo negalinti gyventi be veiklos. Ji vienintelė iš Vanagų kaimo dalyvauja Agluonėnų etnografiniame ansamblyje „Agluona“. Dainininkė ir pasakorė. „Dainavimas – mano gyvenimas“, – šypsojosi ji. Dabar susirūpinusi, kaip reikės nuvykti į repeticijas: anksčiau vadovas nuveždavęs ir parveždavęs, bet jo nebėra. „Beveik 60 metų dalyvauju saviveikloje“, – ne be pasididžiavimo ištarė vanagiškė.


Buvusi mokytoja, suskaičiavusi, jog šiame kaime yra keliolika našlių – dauguma moterys, sumanė organizuoti našlių klubą. „Vietos mano namuose užtenka, visos turime laiko – esame pensininkės. Taigi susėdusios prie arbatos puodelio, vaišindamosi savo iškeptu pyragu, pasišnekėsime mus dominančiomis temomis – prasmingai praleisime laiką“, – savo planus atskleidė veiklioji vanagiškė, prieš porą metų apdovanota Gargždų miesto atminimo ženklu.


Beje, Vanaguose nėra nei bendruomenės, nei seniūnaičio – neatsirado norinčiųjų dirbti visuomeninį darbą.


Sudėtingas susisiekimas


Vanaguose praleidusi pusę šimtmečio, J. Jančauskienė pasakojo, kad čia viskas baisiai pasikeitę. Kultūros namai paversti šarvojimo sale. Kai dauguma gyventojų – pensininkai, gal ji reikalingesnė nei šokių salė? Vanagiškiai dairosi į kaimynų trobas, ar iš kamino vinguriuoja dūmelis. Keliose jau neberūksta.


Kaime nebėra parduotuvės, tik porą kartų per savaitę atvažiuoja mobilioji. Džiaugiasi senukai, negalintys išvykti iš namų – atveža būtiniausių prekių.


Didelė blogybė vanagiškiams – sudėtingas susisiekimas su Klaipėda. Maršrutinio autobuso per Vanagus seniai nebėra. Nevairuojantiesiems automobilio trejetą kilometrų iki Agluonėnų tenka žingsniuoti pėstute arba dviratį minti.


Rūta Ignerienė, ne vairuotoja, sakė registruojasi Darbo biržoje, o dirbti galėsianti tik sezoninį darbą Agluonėnuose. Seniūnijos socialinės darbuotojos Marytės Ruigienės teigimu, bedarbių čia daugiau nei dirbančiųjų, nemažai gyvenančių iš pašalpų. Jauni žmonės važinėja dirbti į Klaipėdą.


Darbštiems nenuobodu


Visaip savo gyvenimą dėlioja ir apie jį mąsto kaimo žmonės. Antai pamiškėje, jaukioje senoje sodyboje, įsikūrusi Aldona Venienė su vyru Gintautu mėgaujasi gražia gamta. Ir pati kuria gražią aplinką prie namų, senoje lietuvininkų sodyboje. Beje, Agluonėnų seniūnijos konkurse buvo užėmusi prizinę vietą. Vasarą prisiauginanti daržovių, prisiskinanti uogų, vaisių ir visą sezoną prekiaujanti Nidoje – užsidirbanti pragyvenimui. Žiemą namuose nenuobodžiaujanti – mezganti, nerianti sau, draugams originalius rankdarbius. Ji prisipažino labai norėjusi išmokyti megzti daugiavaikę mamą. Nepasisekė. Aldona skaito knygas, o jas užvertusi, sėda į automobilį ir rieda į Klaipėdą, Palangą, Druskininkus. Žiemą vasarą ji turi ką veikti.


O vanagiškis 71 metų Zigmas Fabijonavičius kalbėjo: „Mūsų kaimas atrodo skurdžiai – prieš 20 metų buvo gyvas.“ Ak, tuomet ir jis su žmona Elyte buvo gyvybingesni, tvirtesni, ir vyras vaikščiojo be lazdelės. Kaip entuziastingai ėmėsi ūkininkavimo – užsiaugino 20 melžiamų karvių, prieauglio. Tikėjosi prasigyventi, vaikus į šį verslą įtraukti, bet pienas tapo pigesnis už vandenį… Pensininkai Fabijonavičiai laiko dvi karves, jų teigimu, dėl savęs ir vaikų. „Greitai karvę tik zoologijos sode galėsime pamatyti“, – ironizavo jie. Zigmas su užuojauta pasakojo apie Vanaguose ūkininkauti pasiryžusį jauną ūkininką Antaną, kurio valdos – daugiau kaip tūkstantis hektarų.


Regina Česnavičienė, dviejų moksleivių ir studento mama, sakė dirbanti gretimame kaime už minimalų atlyginimą. Užsiaugina daržovių, laiko vištų – stengiasi dėl savęs ir vaikų. Buvusiame mokyklos pastate įsikūrusi prieš 4 metus. „Vanaguose puiki aplinka, gera aura ir gražūs žmonės. Neįsivaizdavau, kad čia bus taip gera“, – džiaugėsi ji.


Vanagiškių nuostabai, prieš krizę čia ėmė dygti namai – apsigyveno kelios jaunos šeimos su vaikais. Yra ir pažymėtų būsimų statybų vietų. Atrodo, atgyja kaimas.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių