Kaip atrodė informacinis karas pogrindžio spaudoje?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūksta žinių apie informacinį karą. Netikros naujienos, komentatoriai – dar kitaip vadinami troliais – visuomenės skaldymas, spekuliuojant įvairiais konfliktais bei socialinėmis problemomis ir dar daug kitų propagandinių priemonių. Vis dėlto informacinis karas vyksta ne tik dabar, bet vyko ir anuomet, kai praėjusio amžiaus viduryje Lietuvos laisvę gynė partizanai. „To meto žmogus tokios sąvokos, kaip informacinis karas, būtų net nesupratęs. Bet faktas, kad informacijos konfrontacija tarp dviejų pusių – partizanų ir sovietų – buvo akivaizdi. Ir vieni, ir kiti bandė palenkti kuo didesnę visuomenės dalį į savo pusę“, – sako Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis.

Kaip atrodė partizanų spauda?

Anot mokslininko, tautinio pasipriešinimo metu daugiausia buvo leidžiami laikraščiai ir atsišaukimai. Tai ypač suaktyvėjo, kai ginkluoto pasipriešinimo jėgos vis silpo, todėl buvo bandoma kovoti pasitelkiant į pagalbą žodį. Istorijos daktaro teigimu, tuo metu pogrindyje leista daugiau kaip 100 periodinių leidinių skirtingais pavadinimais: „Žinoma, jie buvo spausdinami ne vienu metu, ne vienodo reguliarumo, apimties ir tiražo.“

Laikraščiuose dažniausiai buvo skatinamos tautinės idėjos, skaitytojai raginami nepaklusti sovietinei valdžiai, skelbiamos valdžios piktadarystės, raginama nedalyvauti rinkimuose, nesijungti į kolūkius. Žinomiausia pogrindžio spauda – „Aukštaičių kova“, žemaičių „Laisvės varpas“, dzūkų „Partizanas“, suvalkiečių „Laisvės žvalgas“.

Sunku nusakyti paplitimą

„Partizanine spauda buvo nuolat dalinamasi. Netgi sakydavo – perskaitei, tai duok kitam. Tačiau platinti buvo stengiamasi tik tarp patikimų žmonių. Visi gerai žinojo – jei sovietinė valdžia pagautų su pogrindžio laikraščiu, būtum nuteistas. Viskas vyko slaptai, todėl vertinti partizaninės spaudos paplitimą labai sunku“, – teigia istorikas.

Be to, ekspertas priduria, kad ne vien partizanai anuomet leido įvairius leidinius. Nors ne visada periodiškai ar ilgai, bet ir įvairios moksleivių ir studentų organizacijos leisdavo laikraščius, nukreiptus prieš okupantų valdžią.

Veikė kaip sugedęs telefonas

Kaip žinia, partizaninio karo metu buvo palaikoma ir aktyviai skleidžiama idėja, kad Vakarai tuoj išgelbės Lietuvą nuo sovietų pančių. Pasak istoriko D. Juodžio, didžiąja dalimi žinios iš užsienio sklido radijo bangomis: „Išties tos žinios buvo interpretuojamos savaip. Mitas, jog Vakarai kažkada žadėjo, pasitelkę karinę jėgą, mus išgelbėti. Tiesiog informacija sklido sugedusio telefono principu. Galbūt buvo skelbiama, kad Vakarai palaiko demokratiją, o mūsiškiai tai traktuodavo kaip išvadavimą. Be to, svarbu paminėti, jog iki pat 1951 metų informacija iš užsienio lietuvių kalba pasirodydavo retai. Tad galime numanyti, kad to meto žmonės tikrai taip gerai nemokėjo užsienio kalbų kaip dabar.“

Kaip parankiau

Mokslų daktaras pabrėžia, jog žinias iš užsienio abi pusės – tiek sovietai, tai partizanai – dažnu atveju interpretuodavo kaip jiems parankiau. Kaip pavyzdį jis pateikia tuometinio Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio kalbą Fultone 1946 metais. Britų politikas paskelbė garsiąją frazę, jog geležinė uždanga nusileido ant Europos ir tai istorikų tapo laikoma Šaltojo karo pradžia. „Sovietai savo spaudoje po šios kalbos rašė, kad Čerčilis žvangina gink­lais ir kursto karą, o partizanams tai buvo dar viena galimybė išsivaduoti ir viltis, jog jų nepamiršo“, – tikina ekspertas.

Norėjo išbraukti iš istorijos

Partizanų linija buvo gana aiški – pasipriešinimo metu jie skleidė kiek įmanoma daugiau informacijos apie Sovietų sąjungos blogį ir neteisybę. O okupantų valdžios spaudoje atvirkščiai – apie partizaninį karą informacijos buvo nedaug. Tarsi norėta jį ištrinti iš to meto nūdienos. „Sovietinėje spaudoje apie partizanus informacijos buvo tik fragmentai. Žinoma, ji visais atvejais buvo negatyvi. Neva, jie banditai, buržuaziniai nacionalistai ir panašiai“, – sako D. Juodis.

Septintojo dešimtmečio pradžioje sovietų spaudoje apie partizanus informacijos buvo kur kas daugiau. „Nors organizuotas partizaninis pasipriešinimas jau buvo pasibaigęs, pasitelkiant tendencingai atrinktų dokumentų ištraukas ar net išgalvotus faktus, partizanus stengtasi kompromituoti tiek Lietuvos gyventojų, tiek lietuvių išeivijos akyse“, – pokalbį baigia istorikas.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Veikti! Kūrybiškai!

Vakar Gargždų miesto centre…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar jau pasirūpinote kalėdinėmis dovanomis?