Mintys balsu
Gyvenimo skoniai ir poskoniai
Vieną šaltą, bet saulėtą lapkričio rytą nukrėtė nemaloni mintis. Nebemoku skanauti gyvenimo. Kasdienė rutina atbukino pojūčius. Beliko tik skanu arba neskanu. Bemoku džiaugtis tik kraštutinumais, už kurių dažnai lieka pati gyvenimo esmė. Bet ši savaitė buvo ypatinga. Dviejų moterų istorijos pagalando mano pojūčius visu aštrumu.
Prasidėjo viskas sekmadienio rytą. Sėdėjau jaukioje Klaipėdos senamiesčio kavinukėje, gurkšnojau žaliąją arbatą ir laukiau susitikimo su iš Vilniaus į Klaipėdą savaitgaliui atvykusia studijų drauge. Ji dirba žurnaliste sostinėje, rašo straipsnius vieno Lietuvos dienraščio priedui. Kol ji vėlavo, mintyse spėjau pakeiksnoti šaltą lapkričio rytą ir susiraukusią prie baro stypsančią padavėją, nors pati buvau ne mažiau rūškana nei ji. Staiga lyg viesulas įskriejo mano draugė. Laiminga, besišypsanti, spinduliuojanti gėrį ir vidinę ramybę. Gerdamos arbatą aptarėme visas gyvenimo peripetijas ir tik pokalbio pabaigoje išgirdau, kokioje nepavydėtinoje situacijoje ji dabar gyvena. „Esu skurdė“, – kvatodamasi pareiškė ji. „Kas? Kas?“ – pakartojau kelis kartus. Žinojau, kad uždirba ji gerai, todėl ironiškai mestelėjau, kad kam jau kam, bet ne jai dabar reikėtų skųstis atlyginimu. „Aš ir nesiskundžiu, tik sakau, kad išgyventi už 900 litų nėra lengva“, – į mano repliką atsakė ji. „Žinai, dabar laikraščiams sunku. Gerais laikais savo priedą leidome didelės apimties. Dirbome penkios žurnalistės, ir darbo visoms užteko, ir uždirbome padoriai. Bet atėjo nelemta krizė, ir redaktorius pareiškė, kad iš penkių gali išlaikyti tik dvi. Mes visos buvome taip susigyvenusios, kad pasitarusios nusprendėme prašyti, kad neatleistų nė vienos, bet visoms penkioms padalintų dviejų atlyginimą“, – ramiai situaciją aiškino ji. Šiais susvetimėjimo laikais toks poelgis tikriausiai prilygsta stebuklui. Penkios merginos draugiškai nusprendė pasidalinti dviejų algą ir per mėnesį uždirbti keturis kartus mažiau nei iki tol.
Mano mintis apie stebuklą greitai užgožė kitas klausimas. Kaip šiais laikais įmanoma išgyventi iš devynių šimtų litų? „Iš penkių šimtų“, – pataisė mane draugė ir priminė, kad už savo naująjį automobilį, kurį pirko prieš kelerius metus, bankui kas mėnesį atseikėja po keturis šimtus litų. Nutylėjau, bet mintyse svarsčiau, kad atsidūrusi tokioje situacijoje tikriausiai išprotėčiau. O mano draugė linksmai pliauškė, kaip dabar parduotuvėje perka tik kruopas, kaip užmiršo, kada paskutinį kartą įsigijo naują drabužį, o savo mėgstamų kvepalų aromatą pastaruoju metu užuodžia tik sapnuose. Žiūrėjau į ją ir netikėjau, kad apie visa tai ji šneka tik su lengva ironija. Be jokios panikos, be jokio gailesčio sau. „Yra kaip yra. Ateis geresni laikai. Juk svarbiausia, kad dirbu mėgstamą darbą, kasdien bendrauju su įdomiais žmonėmis. Juk gyvenimas gražus, o kruopų košė visai skani“, – juokdamasi sakė ji. Beje, netrukus sužinojau, kad jau kitą savaitę ji išskrenda į Briuselį. Ten gyvenantis ir Europos Parlamente dirbantis draugas ją nusiveš į Paryžių. O štai per Naujuosius ji dvi savaites praleis Sirijoje. Iš kokių pinigų? Keliones, pasirodo, buvo užsisakiusi dar anksčiau, prieš pasikeičiant situacijai darbe. Bilietai jau nupirkti, o keliaus iš santaupų.
Išsiskyrusi su ja visą dieną ir vakarą bandžiau įminti tokio optimizmo mįslę. Nė velnio nepavyko. Tada nusprendžiau, kad ji išimtis iš taisyklės. Tokių nepataisomų optimistų daugiau nėra.
Deja, klydau. Pirmadienio ryte laukė dar viena gyvenimo skonių ir poskonių pamoka. Darbe gerdama rytinę kavą peržvelgiau elektroninį paštą ir pasitikrinau savąjį „facebook“, kurį lietuviškai tikriausiai reikėtų vadinti veidaknyge. Tai daugybę žmonių vienijantis socialinis tinklas internete. Jame tarp draugų žinučių, kuriomis jie informavo, kad tuoj gers, geria ar jau išgėrė rytinę kavą, akys užkliuvo už vienos įdomesnės. Rašė buvusi Klaipėdos rajone leidžiamo savaitraščio redaktorė. Jos žinutė skambėjo taip: „Aleliuja. Mano miela draugė Jurgita šįryt Vokietijoje pagimdė 3090 g, 50 cm ūgio dukrelę. Šia džiugia proga ir aš visam pasauliui pranešu, kad laukiuosi berniukų dvynių!!! Tėtis kol kas – incognito. Priimu sveikinimus, užuojautas, žaislus ir kitokį gėrį.“ Tikrai aleliuja! Perskaičiau keletą kartų ir pabandžiau save įsivaizduoti šioje situacijoje. Viena auginu vos į mokyklą pradėjusią eiti dukrytę ir staiga sužinau, kad dar laukiuosi dvynių, kurių tėtis – incognito. Pajutau, kaip vien nuo minties kūną nukrėtė stipri elektros srovė.
Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad nesusižavėjau šią naujieną visam pasauliui paskleidusia moterimi. Panašu, kad ji moka skanauti gyvenimą.
Būtent šios dvi moterys, beje, abi žurnalistės, šią savaitę man padėjo prisiminti, kad gyvenimas gali būti ne tik skanus ir neskanus, bet ir saldus, kartus, rūgštus… Abi jos iš gyvenimo sulčiaspaudės bando išspausti kuo daugiau sulčių – naujų patirčių, galimybių, nutikimų…
Su tokia optimizmo doze jos abi prilygsta viskuo besidžiaugiantiems ir lyg keiksmažodį „la dolce vita“ kartojantiems italams. Bet galbūt gyvenimas išties yra žavus visokiose situacijose, reikia tik išmokti jį skanauti…
Milda JUDELYTĖ
