Sausmedžio uogų paragavusieji jų ieškojo Ruigiuose

Šeštus metus Ruigiuose uogų ūkį puoselėjantys Kristina ir Tomas Mikučiai jį kasmet plečia. Įkvėpimo pagauti pradėjo nuo aviečių, o dabar 1,30 ha uogyne augina penkių rūšių uogas. Šiame ūkyje baigiasi braškių sezonas, netrukus nebeliks ir valgomojo sausmedžio uogų. „Žmonės pradeda vertinti mūsų ūkininkų užaugintas uogas“, – kalbėjo uogyno šeimininkai.
Melsvauogės paklausios
Mikučių uogyne pirmosios sunoko braškės, kurias sėkmingai realizavo – pristatė į namus jų užsakiusiems arba patys pirkėjai atvykę prisiskynė uogų, kurių kilogramas jiems kainavo 3 eurus. Birželio pradžioje pradėjo mėlynuoti valgomojo sausmedžio uogos (melsvauogės), bet buvo labai rūgščios – dar turėjo bręsti, kol tapo tamsiai mėlynos ir saldžios. „Specialiu aparatu tikrinome, kiek jose susikaupė cukraus, ir tik tada pradėjome skinti, – atskleidė K. Mikutienė. – Jau antrą sezoną turime sausmedžio uogų – puikus derlius. Iš 18 arų priskynėme apie 150 kg: nuo krūmelio – 0,5-2 kg“. Už kilogramą pirkėjai nepagailėjo 9 eurų, o atvykę patys prisiskinti mokėjo pora eurų pigiau.
Mikučiai šiek tiek nuogąstavo, kad sausmedis dar mažai paplitęs Lietuvoje – žmonės mažai žino apie šias vitaminų ir mikroelementų gausa pasižyminčias uogas, vadinamas „antioksidantų karaliumi“, jaunystės arba gyvybės eleksyru. Visgi paklausa viršijo pasiūlą. „Tie, kas susipažinę su jomis ir paragavę, noriai perka, – džiaugėsi K. Mikutienė. – Į mūsų ūkį atvyksta žmonės susipažinti su sausmedžiu – pažiūrėti, kaip atrodo šis medelis, kaip ant jo auga uogos.“
Saldžiarūgštės pailgos uogos, vieniems primenančios šermukšnius, kitiems mėlynes ar vaivorus („girtuokles“) kybo ant krūmelių. Jos skinamos rankomis, ir tai nėra lengvas darbas. Mikučiai augina 4 veislių sausmedžius, jų uogos skiriasi savo dydžiu, skoniu ir saldumu. Jas galima šaldyti, virti uogienę, liofilizuoti, džiovinti. Pasak Kristinos, vienos saldžiausių yra ,Auroros‘ veislės uogos.
K. Mikutienė patikino, jog tai nereiklūs vaiskrūmiai: iš 5 šiame ūkyje auginamų uogų pastarosioms mažiausiai reikia priežiūros. Sausmedžiai – šiauriniai augalai, atsparūs šalčiams, nelepūs, nereikia specialaus dirvos paruošimo, bet reikia laistyti. „Pavasarį apie kiekvieną medelį teko išpurenti žemę“, – pastebėjo ūkininkė.
Uogyną įkvėpė laida
Užsiveisti uogyną T. Mikutį įkvėpė viena televizijos laida, kurioje autoritetingas specialistas patikino, jog lengva auginti avietes. „Tai mūsų mėgstamiausios uogos, todėl nutarėme jas auginti sau ir kitiems. Tėvelis mums davė žemės ir pasodinome 40 arų remontantinių aviečių, kurios dabar užima beveik pusę uogyno – daugiausia iš visų čia auginamų uogų. Šiemet derlių skinsime penktą sezoną, bet uogų nebus daug, nes dėl liūčių žiemą avietynas buvo apsemtas ir apie 70 proc. teko atsodinti“, – dėstė K. Mikutienė.
Avietes pasodino manydami, kad joms nereikia daug priežiūros. Visgi realybė kitokia: darbo daug, nes reikia avietyną ravėti, retinti, pritvirtinti stiebus, kad nevirstų. Bėda nutiko prasidėjus sausrai. „Teko kasti tvenkinį, vėliau įrengėme drėkinimo sistemą, – sakė ūkininkė. – Auginame ‚Polka‘ veislės avietes, kurios skanios ir visiems patinka.“
Mikučiai šypsodamiesi kalbėjo, kad norėjo tik avietyną užsiveisti, bet dabar augina ir braškes, sausmedžius, gervuoges, šilauoges. Baigus skinti sausmedžio uogas, bus trumpas atokvėpis, kol prasidės šilauogių skynimas – šios jau mėlynuoja, žada gausų derlių. Uogų augintojai derlių skins iki vėlyvo rudens.
Nuo paukščių uogas saugo vėjyje besiplaikstančios mėlynos polietileno skiautės, o nuo dvikojų vagišių – tvirta tvora, vaizdo stebėjimo kameros.
Uogininkystė reikalauja investicijų ir daug nuoširdaus darbo, bet apie grąžą šeima negalvoja. „Čia mūsų parduotos vasaros“, – juokavo Kristina, kuri entuziastingai įsitraukė į vyro sumanytą veiklos sritį. „Didelis žmonos įdirbis, sunkiausius darbus nudirbu aš“, – atskleidė Tomas. Uogų augintojams padeda ir jų artimieji. Kristina neslėpė, kad būna nusivylimo akimirkų: atėję į uogyną po liūčių pamato apsemtą, po vėtros siautėjimo išlaužytus medelius.
Mikučiai turi samdomą darbą, uogynas – jų pomėgis. „Tai įdirbis ateičiai, kad išėję į pensiją, turėtume veiklos ir papildomų pajamų“, – sakė Mikučiai. Jie planuoja savo užaugintas uogas perdirbti: džiovinti vaisių pastiles. Šiems darbštiems uogyno puoselėtojams, atrodo, nėra neįveikiamų kliūčių.
Virginija LAPIENĖ