Ūkininkas laimę kuria gimtojoje Vainotiškėje

Aušra ir Mindaugas Žąsyčiai: „Smagu, kad įvertino mūsų pastangas kuriant ūkį.“

Šiemet konkurso „Metų ūkis“ nugalėtoju pripažintas Mindaugas Žąsytis iš Vainotiškės kaimo Veiviržėnų seniūnijos – vienas pirmųjų jaunųjų ūkininkų Klaipėdos rajone. Nepriklausomybės pradžioje jis pasirinko šį nelengvą gyvenimo būdą. Pradėjęs nuo trijų karvių per 26 ūkininkavimo metus Mindaugas su šeima sukūrė šiuolaikišką pieno ūkį. Tai liudija padėkos raštas, žemės ūkio ministro įteiktas už pažangų ūkininkavimą.

„Mažais žingsneliais einame į priekį. Patys sau esame šeimininkai“, – šypsojosi Mindaugas su žmona Aušra.

Europinė parama skatino plėstis

Ne kartą pasinaudojęs europine parama M. Žąsytis prisipažino, kad tai buvo paskatinimas plėsti ūkį. Jis įsigijo modernios technikos, užsiaugino galvijų, kurie nebetilpo nedidelėje, nepritaikytoje fermoje. Taigi nusipirko erdvesnį, bet seną pastatą. Jo rekonstravimo išlaidas iš dalies kompensavo iš kaimo plėtros fondų gauta parama – 122 tūkst. eurų. Tačiau teko imti paskolą – keleriems metams prisirišo prie banko.

Žąsyčiai prisiminė, kaip praėjusiais metais merkė liūtys, apsunkinusios ir statybininkų, ir jų darbą. Tačiau per metus pavyko baigti rekonstrukciją – pagerėjo sąlygos gyvuliams, palengvėjo jų šeimininkams. Erdviame tvarte karvės guli ant kilimėlių. Įrengtas prietaisas, prie kurio karvės traukia „masažuotis“. Mėšlas šalinamas automatiškai. Išdalijus pašarą, jį pristumia robotas – pašarų pristumtuvas. Apie 90 karvių melžiama melžimo aikštelėje. „Šiuolaikiškame tvarte turėtų būti melžimo robotas. Gal kada nors ir mes jį turėsime“, – svajonę atskleidė Aušra. Dabar karves melžia samdoma melžėja, o jai tenka pavaduoti. Žąsyčiai pagarbiai kalbėjo apie darbščią Aliną Tyfendzinienę, ūkyje dirbančią 12 metų.

M. Žąsytis: „Rekonstravę fermą, sukūrėme geresnes sąlygas gyvuliams ir sau darbą palengvinome.“Pasiliko gimtinėje

M. Žąsytis savo ūkį įregistravo nesulaukęs 18 metų. Jis mokėsi tuomečiame Rietavo žemės ūkio technikume – krimto agronomijos mokslus, tačiau ūkininkui reikėjo ne tik šių žinių.

Kodėl jaunas vaikinas apsisprendė rinktis žemės ūkį? „Gyvenome atokiai nuo miesto – didelio pasirinkimo anuomet nebuvo, į užsienį uždarbiauti dar niekas nevažinėjo, – šypsojosi Mindaugas. – Tėvai man užrašė 18 hektarų žemės ir paprašė pasilikti ūkyje.“ Pagrandukas ir pasiliko laimę kurti savo gimtinėje.

M. Žąsytis kalbėjo, kad ūkininkavimo pradžioje neturėjo technikos – arklių traukiamomis šienapjovėmis šienavo, karves rankomis melžė, pieną iš ganyklos bidonuose vežė. „Abu su žmona rankomis pamelždavome 15 karvių, o kai žmona išvažiuodavo gimdyti, vienam tekdavo“, – linksmai dėstė ūkininkas. Ir pridūrė, jog visko teko išgyventi. „Esame ant asfalto gulėję – kelius ties Dirvupiais blokavome, kai pieno supirkimo kainą nežmoniškai numušė. Tada palikau žmoną su karvėmis ir dviem mažais vaikais ir išvykau protestuoti, – į praeitį nusikėlė Mindaugas. – Buvo laikotarpis, kai neturėjom kur dėti pieno, nes perdirbėjai nesupirko.“

Jis taip pat prisiminė, jog dėl sumenkusių supirkimo kainų protestavo sostinėje. Karvės kailius imituojančiais apdarais pasipuošęs su kitais pienininkais žygiavo Gedimino prospektu, pro Žemės ūkio ministeriją.

M. Žąsytis pridūrė, kad ir dabar pieno supirkimo kaina per maža: 23 centai už kilogramą. „Pajamos menkos, ogi mes įsipareigoję bankui, mokam mokesčius valstybei“, – ištarė pašnekovas.

Vaikai nebijo ūkiškų darbų

M. Žąsytis deklaruoja 250 ha žemės, iš kurios 100 ha nuosavos. Jis laiko apie 90 melžiamų karvių, taip pat prieauglio – iš viso apie 170 galvijų. Dirba abu su žmona, kuri yra ūkio administratorė, bet tenka ir melžėją pavaduoti. Ūkininkas samdo du darbuotojus. Abu su žmona didžiuojasi, jog vyresnieji vaikai – netrukus pilnametystę minėsiantis sūnus Simonas ir šešiolikmetė dukra Monika – didžiausi jų pagalbininkai. „Nuo mažens jie sukinėjosi šalia mūsų, kai dirbome, – pasakojo Aušra. – Maži pargindavo iš ganyklos gyvulius – per dulkių stulpą nė įžiūrėti jų negalėjai. Ir dabar padeda – mus išleido į vakaronę, be mūsų baigę ruošos darbus ūkyje.“ Mindaugas pridūrė, kad sūnus anksti išmoko vairuoti traktorių ir tapo puikiu pagalbininku. Tačiau ūkininkų pagrandukas šešiametis Gabrielius nelinkęs į žemės ūkį – jį labiau domina naujosios technologijos.

Laimės pasaga

Į klausimą, ar sunku būti ūkininko žmona, Aušra atsakė šypsodamasi: „Gera būti ūkininko žmona – jau 18 metų mes kartu.“ Ji kilusi iš Plungės rajono, irgi jaučianti trauką žemei. Su Mindaugu susipažino jo gimtinėje lankydamasi pas savo gimines.

Apie ūkio reikalus tariasi abu, tačiau Mindaugas prisipažino, kad jo žodis paskutinis.

„Pasitaiko krizių“, – prasitarė Aušra. „Tačiau viskas praeina“, – filosofiškai pridūrė Mindaugas. Abu džiaugėsi, kad kurdami ūkį mažais žingsneliais kopia į viršų. Jie viską sukūrė patys, savo rankomis, savo pastangomis. Tai ir jų laimė, kurią simbolizuoja pasaga, įteikta ūkininkų vakaronėje.

Pienininkystė – sritis, kurioje labiausiai pririšti ūkininkai, tačiau Žąsyčiai tvirtino, kad ir pramogoms randa laiko. Jie išvažinėję visą Lietuvą, aplankė Egiptą. Turi ir ateities svajonių.

Ūkininkai rūpinasi ir savo buitimi. Prieš kelerius metus Mindaugas renovavo trobą: apšiltino sienas, pakeitė stogą. Jaukiuose namuose gyvena ir jo mama Vanda Žąsytienė, kuri netrukus švęs 90-uosius Naujuosius metus. Ir ji ūkininkauja – rūpinasi pulku paukščių: vištomis, žąsimis, kalakutais, antimis. „Sublūstum nieko neveikdamas“, – šyptelėjo senolė.

M. Žąsytis su šeima savo gimtinėje kuria gyvenimą, negalvodamas apie užsienį. Jis prisipažino girdėjęs emigrantų šnekas, kiek valandų ten reikia dirbti, kad išgyventų. „O jeigu visi darbingi išvažiuosime, kas mokės valstybei mokesčius?“ – retoriškai ištarė ūkininkas. Abu su žmona džiaugėsi, kad Vainotiškės kaime gyvena jaunų šeimų, kad nemažai žmonių augina gyvulius. Ir jie kuria ateitį savo Tėvynėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių