Sukčiai nesnaudžia, arba „Niekuo netikėk –niekas neapgaus“

Nei šiuolaikinės technologijos, nei dirbtinio intelekto įsiveržimas žmogaus esmės nepakeitė. Homo sapiens (protingasis žmogus) turi tokių išskirtinių bruožų, kurie sėkmingai keliauja per kartų kartas. Noras apgauti, pasipelnyti sukčiaujant, apkvailinant kitą nesitraukia ir šiame globalių pasiekimų amžiuje. Netgi priešingai, apgaulės būdai modernėja, prisitaiko ir tampa vis išmoningesni. Sukčiai nesnaudžia.
Iš senųjų gargždiškių pasakojimų teko girdėti apie sukčiavimą prieškarinėje, taip vadinamoje smetoninėje, Lietuvoje. Esą po Gargždų turgų neretai vaikščiodavęs prekeivis (dar ir jo pavardę minėjo), per petį persimetęs du surištus batus ir visaip juos siūlydavęs suvažiavusiems iš toliau kaimiečiams. Dainuškomis, juokeliais pritraukdavo daug smalsuolių ir pirkėjas netrukus atsirasdavęs. Įpiršęs batus pardavėjas greit dingdavęs, o žmogelis dažniausiai tik namuose apsižiūrėdavo, kad abu batai vienai ir tai pačiai kojai. Pasirodo, jog panašiai nutinka ir dabartinėse batų parduotuvėse. Nors pardavėjos į kiekvieną užsukusį labiau žiūri ne į kaip potencialų pirkėją, o gano akimis lyg prityrusį vagį, vis dėlto tokių atvejų irgi nemažai pasitaiko. Ilgapirščiai nugvelbia po vieną batą keliose parduotuvėse, paskui iš jų sudaro poras ir parduoda internetu. Pardavę, žinoma, tuoj dingsta. Tik niekuo dėtam pirkėjui visai nesmagu matuotis prekę, kai tave tiesiog vanago žvilgsniu stebi.
Įvairių sukčiavimo atvejų rasime ir senojoje mūsų literatūroje. Štai rašytojas Juozas Baltušis autobiografiškumu pasižyminčiame novelių romane „Parduotos vasaros“ aprašo, kaip turguose sukčiai pardavinėdavo arklius. Seną, vos besivelkantį kuiną prigirdydavo atitinkamų vaistų arba netgi degtinės, į vidurius pripūsdavo oro ir kitą dieną turguje jis atrodydavo kaip žvalus ristūnas, ir uodega užriesta, ir kojomis žemę kasa, ir vietoje nenustygsta, net dantis sunku tinkamai apžiūrėti. Parsiveda valstietis tokį namo, pasidžiaugia, o kitą dieną vietoj ristūno pamato išvarvėjusiomis akimis, įdubusiais šonais, galvą nunarinusį varganą arklelį, kuriuo nei arsi, nei josi. O „pardavėjų“ jau ir pėdos ataušusios.
Dabar irgi ko tik neprisiklausome. Sukčiai apsimeta ir draudikais, ir policininkais, vyresnius gyventojus namuose uoliai lanko „socialinės darbuotojos“, tariami bankų atstovai, šilumos tinklų darbuotojai, elektros skaitiklių derintojai, internete apsimetėliai organizuoja „loterijas“, dalina „prizus“ ir prekiauja, kuo tik nori. Kad ir nesmagu prisipažinti, bet dažnas tai yra patyręs. Vieniems pavyko atsispirti, o kiti ilgai pyksta ir graužiasi. Tiesos ir atpildo čia vargiai galima tikėtis, nes sukčių parengtos schemos veikia gerai ir policija dažnai bejėgė. Reikia pripažinti, kad nesąžiningumui tiesiog lygūs keliai nutiesti. Štai siekdamos dar didesnių pelnų didžiosios parduotuvės įsteigė savitarnos kasas, tiksliau, įdarbino pirkėjus. Pardavėjos valo lentynas, krauna prekes, o pirkėjai nemokamai apsitarnauja patys: skaičiuoja, brauko kortelėmis, ieško prekių pavadinimų, žodžiu, atlieka pardavėjų darbą. Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus. Kol paprasti pirkėjai tik piktinasi, sukčiai nesnaudžia. Jie geriausią perka už pigiausią, t. y. sugeba taip suskaičiuoti, kad švieži, kokybiški produktai perkami lyg būtų nukainoti ar išvis ne tą prekės rūšį pažymi. Tad jau svarstoma šią savitarnos naujovę atšaukti arba siekiama sugalvoti ypatingą stebėjimo būdą.
Keisčiausiai atrodo parduotuvių žinios, jog vieną ar kitą prekę reikia skubiai grąžinti, netinkama vartoti. Tarkim, nusipirkote dešros ar saldainių. Tai juk ne tam, kad pasidėję laikytume. Čekį išmetame, o produktą vartojame. Ir tada, kai dešra jau suvalgyta, saldainiai išvaišinti, čekis surūšiuotas atitinkamame konteineryje, sulaukiate žinios, jog prekę reikia skubiai grąžinti, pateikti čekį ir atsiimti pinigus. Juokinga? Taip. Pikta? Žinoma. Juk yra atitinkamos tarnybos, tikrina maisto gamybą, jo kokybę, laikymo sąlygas, o paskui, va – netinkama. Specia­laus sukčiavimo gal čia ir nėra, bet aplaidumas nedovanotinas.
Literatūros šaltiniuose užfiksuota, jog seniausių profesijų atstovai yra žibintininkai ir kaminkrėčiai, sukčiai neminimi, bet mūsų tautosakoje, kurią labai mėgstu, apstu atsargumo, apdairumo mokančių patarlių, pavyzdžiui, žioplį ir bažnyčioje muša, gerą žmogų ir kiaulė įspiria, gyvena kaip žirnis prie kelio: kas eina, tas skina, kas nori – tas mina arba paprasčiausia – „niekuo netikėk – niekas neapgaus“. Taigi taip.