Pažadų upės tebeteka

Nauji metai – naujos mintys, tikslai ir… pažadai. Pasižadame sau, kitiems, Dievui, pačiai Visatai, galvodami, kad šį kartą jau tikrai pavyks. Bandome iš naujo. Ir vėl. Ir dar kartą. Toks gyvenimo ratas, taip metų upė teka be sustojimų, be pertraukų.
Kad ir ką Naujiems metams būtume sau pažadėję, turbūt neleisite sumeluoti: įdomus reiškinys yra tas žodžio davimas, mūsuose taip vertinamas kartu su punktualumu ir tikslumu. Susitarimus stengiamės vykdyti, darbą atlikti laiku. O štai, pavyzdžiui, pietiečiai visai kitaip šiuos dalykus suvokia – šitai ne tik galime pastebėti su svetimšaliais pabendravę, bet ir mokslinių straipsnių paskaitę.
Su tuo niekad nesusipažinę turėtume dirvą kultūriniam konfliktui – susitarę susitikti konkrečiu laiku, galime pašnekovo nesulaukti dar kelias valandas. Kaip kartą man pasakė viena pietų pusrutulio gyventoja: „jei ateinu susitikti su žmogumi, tuo parodau, kad man jis svarbus. Koks skirtumas, kada tas susitikimas įvyks?“
Tokią situaciją įsivaizdavus, sutikite – turbūt šiaušiasi plaukai? Turbūt reikėtų pripažinti, kad kaip tauta mėgstame ir konkretumą, punktualumą, net – daugiau ar mažiau – kontrolę. Pietietiškas atsipalaidavimas dažnu atveju visai ne mums.
Turbūt dėl to nieko keisto, kad kitam pažado neištesėjus pasijaučiame apgauti, mažų mažiausiai – susierzinę. O būtent dabar, prasidėjus 2025-iesiems vieną tokią susierzinimą keliančią situaciją turime prieš akis visos šalies mastu. Prieš septynerius metus buvo išrinktos idėjos Lietuvai klestėti, o viena iš jų – iki 2025 metų padaryti mokytojo profesiją prestižinę.
Viltimis puoselėta, žiniasklaidos dažnai linksniuota idėja turėjo leisti mokyklų bendruomenėms atsikvėpti – tiek dėl atlyginimų, tiek dėl svajoto norinčių tapti mokytojais pertek­liaus. Ir štai artėjant numatytam metų skaičiui kalendoriuje „atsibudome“ aklavietėje: mokytojų – nėra, mokinius moko ką tik patys mokyklas baigusieji, atlyginimai nedžiugina, o ką daryti – nežinia. Negana to, švietimo bendruomenei visai neseniai teko persiorientuoti veikti pagal naujas programas, netikėtas egzaminų tvarkas ir vis labiau skaitmeninį mokymą. O metų pabaigą vainikavo antraštės, po kuriomis slėpėsi pasiteisinimai: iš tiesų nieko ir nebuvo žadėta – idėja buvo žmonių išrinkta, bet jokio plano tam įgyvendinti valdžios institucijose niekad ir nebuvo. Kas patys nori, laiko mokytojo darbą prestižiniu, ir tiek.
Matau ir atjaučiu: nors kiek su mokyklomis susijusiam žmogui norisi piktintis, ieškoti, kas kaltas. Niekas nesikeičia, o jei ima keistis – nebūtinai į gera. Ir nors kokios tarpkultūrinio bendravimo spragos čia visgi neįvyko, galime tvirtinti – vyksta visuomenės konfliktas, nors ir nelabai aišku, su kuo: valdžia, nuomonių formuotojais, o gal savimi.
Visgi svarstau: tą konfliktą maitiname, bet ar buvo įmanomas toks pokytis? Ar gali būti, kad tiesiog labai norėjome idėja patikėti, nors net nebuvo aišku, kas tą pažadą mums davė?
Svarstau toliau. O gal, kad situacija nors kiek pasikeistų, pirmiausia turime užaugti? Galit paklausti, kaip tokį pareiškimą suprasti. Tuoj pat jums atsakysiu – paprastai: dažnai viešajame gyvenime veikiame paaugliškai. Šiuolaikinės vertybės dažnai atspindi maištą, tarpusavio kovas, dramatiškumą, kardinalių tiesų paieškas. Siekiame modernumo nežinodami jo kainos. O kur vidinė taika, supratimas, ramybė, kurių taip dažnai tikimės iš tų, kam suteikiame sprendimų teisę?
Dažnai galime išgirsti: valdžią išsirenkame patys. Norisi perfrazuoti: išrinkta valdžia atspindi mus pačius kaip didelį, gal ir nelabai darnų, bet bendrą organizmą. Ir kol jame nėra kažkokio žodžiais nenusakomo supratimo, kol stengiamės ištrinti atmintį, tol kažko kitokio tikėtis sudėtinga.
Nesakau, kad turėtume grįžti į praeitį – nors jei gerai pagalvotume, tai, ką dabar laikome istorijos klystkeliais, niekur iš mūsų gyvenimų kol kas nedingo. Sakau tik tai, kad galbūt visai neblogai būtų atkreipti dėmesį į tas vertybes, kurios mūsų tautos istorijos kertiniais momentais buvo puoselėjamos kiek labiau. Visai ne apie politiką kalbu – o apie Žmogaus šviesą, tikrumą, vertybinius pagrindus. Šeimos, giminystės ryšius, pagarbą, norą savo kraštą, aplinką pažinti ir puoselėti. Ar toks žvilgsnio pakeitimas įmanomas? Nežinau. Turėtume kiekvienas sau tokį tikslą išsikelti – o to tikėtis, turbūt sakysite, naivu.
Vis dėlto galbūt tada, patys vidumi atskirai ir kartu paaugę, išlipę iš paauglystės laikotarpio, galėtume sugrįžti prie tų gražių idėjų, į kurias viltingai žiūrime – gal atsirastų daugiau jomis tikinčių: juk tiek valdžioje esantys, tiek viešojoje erdvėje garsiai kalbantys – iš to paties didelio organizmo.
Taigi štai, gerbiamieji, rašau ir galvoju. Nors ir utopiškai, idiliškai mintis dėlioju, visgi galbūt verta pirma rasti taiką su savimi, artimiausia aplinka, ir tik tada grįžti prie pažadų. Tiek sau asmeniškai keliamų, tiek tų, didesnių, kuriuos vieni dalijame, kiti – jais tikime. Tada, ko gero, galėtume ir kiek pietietiškai atsipalaiduoti: gyventume ne nuoskaudomis, o gražių norų, idėjų įgyvendinimu. Net jei dabar tai skamba tarsi sunkiai įgyvendinama pasaka – patikėkime ne painiais pažadais, o vieni kitais.