Kodėl pacientų eilės Lietuvoje – tarsi nesibaigianti istorija?

„Bangos“ apžvalgininkas
Pacientų eilės Lietuvoje – tarsi nesibaigianti istorija, kurią bandė spręsti ne viena Vyriausybė, bet kol kas tai liko tik gražiais pažadais. Naujoji Vyriausybė pagrįstai šį klausimą kelia prioritetu, bet prieš kapojant galvas hidrai, verta atsakyti į klausimą – kodėl tos eilės apskritai susidaro? Priežasčių daug, tačiau trys iš jų išsiskiria labiausiai: gydytojų trūkumas, darbo organizavimo problemos ir pacientų elgesys. Pasižiūrėkime į jas kiek atidžiau.
Pirmoji ir esminė problema – gydytojų ir slaugytojų trūkumas. Šeimos gydytojų stygius atrodo beveik kaip neišvengiamybė – prognozuojama, kad iki 2032-ųjų jų gali trūkti daugiau nei 250! Kodėl taip nutiko? Medikų studijos trunka 10–12 metų ir reikalauja daug kantrybės bei investicijų. Vėliau medikus rezidentus lydi ribotas vietų skaičius, mažos algos, naktinės budėjimo pamainos ir biurokratijos kalnai. Tai ir finansinis, ir emocinis iššūkis, dėl kurio jauni medikai mieliau renkasi užsienio šalis.
Medikų trūkumas lemia didelį darbo krūvį, dažnai yra priversti dirbti keliose medicinos įstaigose. Ne mažiau svarbu ir biurokratinio darbo našta – medikai vietoj to, kad dirbtų tiesiogiai su pacientais, priversti pildyti daugybę dokumentų. Liūdniausia, kad nuo to labiausiai kenčia pacientai regionuose, kur privačioms klinikoms neapsimoka dirbti ir pacientai neturėdami alternatyvos priversti vykti į miestus, o tai dar labiau padidina eiles. Skandinavijos šalys šią problemą išsprendė dalį funkcijų perleisdamos slaugytojams ir asistentams. Sutikite, kad savaitę laukti eilėje vizito pas šeimos gydytoją vien tam, kad jis išrašytų siuntimą pas kardiologą, yra kvailystė! Tą darbą puikiai gali atlikti asistentai per keletą minučių.
Darbo organizavimas – kita silpnoji grandis. Kai kurios gydymo įstaigos eilėse murkdosi labiau nei kitos. Kodėl? Dažniausiai dėl vadovų neefektyvaus darbo organizavimo – neoptimizuoti grafikai, nesuvaldomi neatvykusių pacientų laiko tarpai ar tiesiog pernelyg didelė biurokratinė našta. Suvaldžius šiuos procesus net ir su dabartiniu specialistų skaičiumi galima būtų pasiekti ženklių pokyčių.
Galiausiai verta pažvelgti ir į pacientus. Dažnai jie registruojasi pas „geriausiai vertinamą specialistą“, užsirašo pas kelis iš karto, o pasikeitus planams pamiršta pranešti, kad neatvyks. Kiti vėluoja į paskirtus vizitus, sujaukdami gydytojo tvarkaraštį. Šiek tiek daugiau sąmoningumo ir atsakingumo iš pacientų pusės galėtų padėti tvarkytis su eilėmis ir užtikrinti greitesnę prieigą prie paslaugų. Tarkim, Olandijoje naudojama pažangi pacientų eilių valdymo sistema, kuri leidžia efektyviai skirstyti srautus. Ten itin akcentuojamas pacientų sąmoningumas – nepasirodžiusių pacientų atvejai fiksuojami ir gali turėti įtakos jų registracijai ateityje. Smulkūs elgesio pokyčiai duoda didelį efektą.
Visgi šios problemos sprendimas nėra vien tik Vyriausybės galvos skausmas. Aišku, Sveikatos apsaugos ministerijai tenka didžiausia atsakomybė ir jeigu per kadenciją pavyktų sumažinti medikų biurokratijos naštą, pagerinti sąlygas rezidentūros medikams ir užtikrinti geresnes sąlygas regionų medikams – eilės gerokai sumažėtų. O jeigu pavyktų susitelkti ir prie to prisidėtų gydymo įstaigų vadovai bei pacientai – galbūt eilės nebebūtų tokios bauginančios. Kas žino, gal vieną dieną patekti pas šeimos gydytoją taps taip paprasta, kaip nusipirkti šviežių bandelių sekmadienio rytą.