Adventinės lenktynės: ko liekame nesupratę?

Evelina Viktorija ŽEMEIKYTĖ Endriejaviškė, genealogijos tyrinėtoja

Kam lauktai, kam nelauktai atėjo pirmasis advento vakaras. Visą dieną vidiniame ir išoriniame bėgime praleidusi, uždegiau žvakelę ir sau pažadėjau, kad kitomis dienomis tą darysiu ramiau – visgi tas sustojimas, pagalvojimas svarbus ir jo norisi.
Kartu ir susimąsčiau, ar išvis bemokame sustoti. Niekas juk nesikeičia – adventas ateina kasmet – kaip nesikeičia ir tai, kad, kaip ir kiekvieną gruodį, kalbame apie gerus darbus, stebuklo laukimą, dėmesio nukreipimą vertybių link.
Tačiau iš tų kalbų dažnai lieka tik išorinė forma, o viduje – lėkimas lyg be galvos, pastangos įvykdyti prieš šventes pagausėjusius užsakymus, užduotis, suorganizuoti begalę renginių, akcijų, pramogų, susitikimų. Sąrašas nesibaigia, mes taip ir liekame nesustoję. Bėgame vis greičiau. Kol nejučia praeis keturios savaitės, darbai baigsis, o mes staiga susivoksime sėdintys prie Kūčių stalo nieko taip ir nesupratę. O ir išvis – ką reikėjo suprasti?..
Laikais, kurių niekas iš gyvųjų nebeatmena, gruodis buvo tęsinys to laikotarpio, kuris prasidėdavo po derliaus pabaigos – to, ką dabar vadiname Vėlinėmis, Ilgėmis. Jos trukdavo ne vieną dieną, jų nuotaikos persmelkdavo visą metų pabaigą. Ji reiškė atėjusią progą rimčiai, artimesniam kontaktui su išėjusiais, protėviais, o kartu, žinoma, ir jų paliktomis tradicijomis.
Esu už žaismingumą. Apskritai manau, kad save per daug sureikšminame ir norime atrodyti rimtesni, solidesni, svarbesni negu iš tiesų esame. O juk kiekvienam iš mūsų, paprastų šio pasaulio mirtingųjų, norisi ir šilumos, ir juoko, ir džiugesio, ir lengvumo – nors tą ir stengiamės paslėpti po sluoksniais įmant­rių pavadinimų, diplomų ir kitokių titulų.
Bet vis dėlto stebint lenktynes, kas pirmas spės pačiupti patį ypatingiausią advento kalendorių, pripildytą nebūtinai reikalingos kosmetikos, plastikinių žaisliukų ar, pavyzdžiui, žvejybos reikmenų, kilo klausimas, ar ne per daug užsižaidėm visai ne ten, kur būtų verta ar bent naudinga. Gal ir smagu suvalgyti saldainį, vaikui suteikti džiaugsmo kasdiene dovanėle, jei ji prasminga. Tik kyla abejonė, ar nebus tas kalendorių turinys po kelių savaičių užmirštas, sulūžęs, o gal išmestas? O po viso to beprasmio langelių su plastmasiniais niekučiais tikrinimo gal jau neatsiminsime nė vienos tikros savos tradicijos nei papročio ar dainos.
Ir štai vėl – susiprasime sėdintys prie Kūčių stalo, galbūt nukrauto prabangiais sušiais, užsakytais dar prieš mėnesį (savo akimis mačiau, kad jų gamintojai skelbiasi šventėms užsakymų jau tuoj nebepriimsią), kitais svečių tautų patiekalais ir įdomiais gėrimais, ir vis dar būsime nieko nesupratę. Nei apie švelnumą ar tikrumą. Nei apie ašarą. Gyvą džiaugsmą. Tikėjimą. Atsinaujinimą.
Mūsų protėviai tikėjo, kad pasaulis šiuo laiku persitvarko, atsinaujina. Kad patys galime prie to prisidėti – atleidimu, sutarimu, atsiprašymu. Tais dalykais, kuriuos lėkdami vos ne reaktyviniu greičiu vis atidėliojame, vis neperlipame vidinių sienų, vis randame priežasčių nepaskambinti, neparašyti, nepaklausti.
Jaučiu, ankstesnės kartos geriau suprato gyvenimą. O mes, bėgdami į prekybos centrus pirkti naujausio modelio žaislo, planšetės ar kokio kito madingo niekalo, skirto šventinėms dovanoms, paprasčiausiai pamirštame vieni kitiems pažiūrėti į akis. Žvelgdami į savo kasdienio gyvenimo palydovus – kompiuterių, telefonų ekranus, rinkdami komandas dirbtiniam intelektui atlikti užduotis, su kuriomis dar visai neseniai puikiai susitvarkydavome patys, suprantame vis mažiau – nebesuvokiame, ko iš tiesų reikia mums ir mūsų artimiesiems.
Visgi Kūčios dar toli. Liko keturios savaitės – dar turime laiko užduoti sau svarbius klausimus, sustoti maldai ir nusiraminimui, aplankyti tėvus, pažiūrėti nuotraukų albumus, išgerti arbatos, pakalbinti praeivį, nusišypsoti, apžiūrėti senų pastatų ornamentus, pastebėti lietaus lašus, besileidžiančius lango stiklu, paskaityti seniai šalia lovos gulinčią knygą, paglostyti katiną, išsivalyti stalčius, galvą ir širdį.
Iš tiesų – šį bei tą suprasti laiko dar turime. O jei šiais metais nespėsime – gyvenimo nuostabumas juk tas, kad visad galime bandyti dar kartą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content