Iš Dovilų kilusiai emigrantei viešnagė gimtinėje – šventė

Autorės nuotr.: emigrantė V. Veto: „Prisimenu „Bangos“ laikraštį, kurį kadaise skaičiau. Jo skaitytojams linkiu dvasinės gerovės, dalintis gerumu nelaukiant grąžos.“

Prieš 28 metus į Ameriką emigravusi Veronika Grišanovaitė-Veto nesijaučia atplėšta nuo gimtinės. Abiejuose žemynuose gyvena jai artimi, brangūs žmonės. Sugrįžimas čia pasisvečiuoti – didelė šventė, sielos atgaiva. Ji džiaugiasi išgražėjusiais gimtaisiais Dovilais, uostamiesčiu, kur prabėgo jaunystė, užaugo vaikai. „Amerikoje susikroviau dvasinius turtus – kant­rybę, meilę“, – atskleidė emigrantė.
Laiminga tapusi mokytoja
Šią vasarą tris savaites gimtinėje viešėjusi V. Veto prisipažino, kad šis laikas jai labai brangus: susitiko su sūnaus šeima, broliais, seserimi, pasižvalgė Doviluose, kur gimė ir užaugo, klaidžiojo po uostamiestį, kuriame studijavo ir 20 metų dirbo pradinių klasių mokytoja. „Po 50 metų susitikome su buvusios Klaipėdos pedagoginės mokyklos absolventėmis, su kuriomis baigiau mokslus, – atskleidė Veronika. – Aš nuo šešerių metų žinojau, kad būsiu mokytoja: sukviesdavau žaisti kiemo vaikus, kurie manęs klausė. Mokytoja – mano pašaukimas, svajonių profesija. Nesvarbu, kur aš dirbau – Lietuvoje ar Amerikoje, buvau laimingiausias žmogus. Kai mylimasis italų kilmės amerikietis Robertas norėjo mane išsivežti į Ameriką, pasakiau, kad galiu viską palikti, tik ne darbą.“
Lietuvaitė su juo susitiko vieną vasarą viešėdama pas draugę Amerikoje. Pasilikusi čia padirbėti susipažino su patraukliu amerikiečiu, verslo žmogumi. Lietuvoje buvo Veronikos šeima, vaikai. „Grįždama namo negalvojau grįžti į Ameriką, bet namie supratau, kad gyvenimo nebėra, ir santuoką išregistravau. Robertas buvo tris kartus atvykęs kviesti į užjūrį“, – kalbėjo emigrantė.
Su Veronika išvyko ir 17-metė dukra, o pilnametis sūnus nebegalėjo keliauti kartu su mama. Vyras laukė Veronikos Ilinojaus valstijoje, Čikagos priemiestyje, netoli Dikseno miestelio, gamtos apsuptyje nupirkęs namą. Per tris mėnesius jie suskubo įregistruoti santuoką. Jau 28 metus ji laiminga gyvena su dešimčia metų vyresniu amerikiečiu Robertu. „Aš neklausiau, kiek jis pinigų turi – ištekėjau iš meilės. Ne turtuose laimė – niekada jų nesiekiau. Čia susikroviau dvasinius turtus – meilę artimam žmogui ir kiekvienam sutiktajam, išsiugdžiau kantrybę.“
Atkaklumu pasiekė tikslą
Emigrantė neslėpė, kad Amerikoje iš pradžių nebuvo lengva dėl kalbos barjero. Veronika iš karto pradėjo koledže mokytis anglų kalbos, reikėjo „priartinti“ mokslo baigimo diplomą prie amerikietiškų reikalavimų. „Norėjau išlaikyti visus testus ir dirbti mokytoja. Per 3 metus savo tikslą pasiekiau ir tuo didžiavausi. Įsidarbinau mokykloje: 5 metus mokytojo padėjėja, o 15 metų mokytoja, – kalbėjo V. Veto. – Iš pradžių kolektyve į mane žvelgė kaip į keistuolę, per daug išsipuošusią, stilingą – išsiskyriau iš kitų. Ir vaikai kitokie – sunku buvo, bet pripratau, ir mokiniai prie manęs – koridoriuje gaudydavo dėl išvaizdos ir kalbos. Jie mylėjo mane. Priprato prie manęs ir direktorius, ir mokytojai – puikiai sutarėme.“
V. Veto dirbo su pradinukais kaip ir Klaipėdoje, bet šie skyrėsi ne tik odos spalva. „Jie buvo laisvo elgesio – per pamokas vaikščiojo, atėję prie mokytojo stalo kažką pasiimdavo, nosį šnirpšdavo tiesiai jam į veidą. Jokios drausmės kaip Lietuvos mokyklose. Tekdavo pavaduoti vyresnėse klasėse dirbančius mokytojus, bet su mokiniais pavyko susikalbėti, – džiaugėsi pašnekovė. – Klasėje buvo 20 mokinių, iš jų 5 – specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, buvo asistentė. Jie dalyvavo ne visose pamokose – ateidavo į piešimo, fizinio lavinimo, muzikos, gamtos pamokas. Pagrindinių dalykų – matematikos ir kitų mokėsi atskirai, nes jiems reikėjo daugiau laiko suprasti.“ Pasak pašnekovės, Amerikos mokyklose visiška laisvė vaikams: nereikia ruošti namų darbų. Gali mokytis, gali nesimokyti – vis tiek būsi perkeliamas į aukštesnę klasę – kiek moka, tiek užtenka. V. Veto norėjo, kad mokiniai įgytų daugiau žinių – bandė griežtinti tvarką, bet atsitokėjusi suprato, kad jos nepakeis.
„Amerikoje yra mokytojo autoritetas. Nesiskundžia atlyginimu: pradedantysis uždirba 25–30 tūkst. dolerių, turintys patirties – 40–50 tūkst. dolerių per metus. Amerikoje mokytojai nestreikuoja ir jų netrūksta. Bet ten mokytojų ir tėvų santykis kitoks – nepalaiko ryšio, tik mokslo metų pradžioje susitinka susirinkime“, – atskleidė emigrantė.
V. Veto iš buvusių kolegių girdi, kad Lietuvos švietimo sistemoje kopijuojama nuo Europos ir Amerikos šalių mokyklų, vyksta nesibaigiančios reformos. Mokytojas praradęs autoritetą – mokiniai neklauso, tėvai drasko akis. „Manau, kad Lietuvos švietimo sistemoje kažkas ne taip“, – spėjo pašnekovė.
Nuo likimo nepabėgsi
„Galvoju, kad nuo savo likimo nepabėgsi, nesvarbu, kur bebūtum, – kalbėjo emigrantė. – Čikagoje yra moterų, kurios sako atvykusios čia susirasti turtingą vyrą, kad būtų laimingos, bet tebeieško iki šiol. Aš nevažiavau ieškoti laimės, o dėl to, kad mane traukė tas žmogus.“
Veronikos vyras 50 metų buvo įsisukęs į verslą – prekiavo policijos tarnybai skirtais automobiliais. Pirmuosius metus atvykusi į Ameriką ir pradėjusi mokytis, ji padėjo Robertui – per visą Ameriką su juo vairuodavo automobilius užsakovams. Iš 51 valstijos jai teko pabuvoti 40-yje. „Labai norėjau keliauti ir kol pradėjau dirbti mokytoja, keliavau“, – šypsojosi emigrantė.
Atvykusi į Ameriką turėjo prisijaukinti amerikietišką gyvenimo būdą. Stebino mokesčių sistema: atrodė, kad uždirbi daug, bet daug išleidi mokesčiams. „Vyrui pasakiau, kad nenoriu amerikietiškų problemų, bet jis patikino, jog nėra gyvenimo be problemų, – šypsojosi pašnekovė. – Aš, buvusi klaipėdiškė, nenorėjau gyventi vyro įsigytame name „džiunglėse“. Bet jis sakė, kad gyventi miške – jo svajonė, ir aš jos negrioviau, čia gyvename iki šiol. Aš nesu princesė – gėlėmis puošiu aplinką, anksčiau auginau ir daržoves.“
Veronika savo vyrą įpratino maitintis sveikai, pavyzdžiui, valgyti žuvį, ir šis sulieknėjo 30 kilogramų. Ji išmokė taupyti, nes gyveno iš paskolų. „Liepiau vyrui nebūti skolose“, – šyptelėjo pašnekovė.
Lietuvišką dvasią V. Veto randa Čikagoje: nuo jų namų Diksone iki lietuvių pamėgtos Čikagos – pusantros valandos kelio. Pasak pašnekovės, amerikiečiai irgi švenčia, bet kitaip – pavalgo ir išsiskirsto, nei šoka, nei dainuoja, nei klausosi muzikos. Šokti mėgstančiai Veronikai tai neįdomu.
Nuo pat ryto ji klausosi Lietuvos radijo stočių – žinių, nes nori sužinoti, kas vyksta Lietuvoje, su vyru klausosi lietuviškos muzikos. „Gražiai gyvename, vienas kitą suprantame, – džiaugėsi Veronika. – Abu pensininkai, bet mums visko užtenka: mano pensija – 1,5 tūkst. dolerių, vyro – 2,5 tūkst. dolerių. Abu daug keliaujame – tris kartus per metus poilsiaujame Meksikoje, prie vandenyno, kuris man primena Baltijos jūrą. Į Čikagą važiuojame pramogauti.“
V. Veto, sulaukusi 65-erių metų, išėjo užtarnauto poilsio.
Iš pradžių Lietuvoje lankydavosi kasmet. „Doviluose gyveno tėvai – toks ilgesys apimdavo… Grįžusi norėdavau žemę išbučiuoti – atrodė, kad nieko brangiau už Lietuvą nėra. Dabar apsipratau: ir čia, ir ten yra man brangūs artimi žmonės – nebesijaučiu atplėšta nuo Tėvynės, – atskleidė V. Veto, kurios beveik pusė gyvenimo prabėgo tarp dviejų žemynų. – Jaučiu meilę Lietuvai ir šilumą Amerikai. Ten gyvena vyras, dukros šeima, draugė lietuvaitė ir kitos bendramintės, čia – sūnaus, mano brolių ir sesers šeimos.“ Sugrįžti į Lietuvą ji nesiruošia.
Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content