Ieškojimai ir atradimai (3 dalis)

„Ką visą gyvenimą gelia…“

„Tai ir buvo, kas niekad negrįžta, / Ką visą gyvenimą gelia“. Taip savo knygoje „Atmintys“ viename iš eilėraščių rašė poetas Marcelijus Martinaitis. Seniai tai skaityta, bet dabar šias primirštas eilutes pažadino VU profesorės, literatūros kritikės, studentų mylimos dėstytojos Viktorijos Daujotytės knyga „Kai rašai, nebijai“. Gimtieji namai, šeimos ašis – motina, senelių išmintis, dramatiški giminaičių ir kaimynų likimai, skurdi buitis ir maži džiaugsmai, vėliau susilieję į didžiulį ilgesį, nepaaiškinamą norą nepažeisti senųjų tradicijų, neprarasti ryšio su praeities kartomis. Iš kur tas artumas, svarsto ne tik autorė, tokios mintys kyla dažnam iš mūsų. Ypač tai sustiprėja prieš rudens šventes – Visų Šventųjų dieną, Vėlines, nepamirštant savaip vertinti ir importinio Helovino.
Gamta padovanojo šį rudenį gerą gūsį šilumos, bet rudens akcentai vis tiek išliko. Šilta, tačiau vėjas negailestingai drasko medžių lapus, gainioja juos po kiemus ir be gailesčio suniekina aplinkos tvarkytojų darbą. Šie supučia lapus į krūvą, dirba visą dieną, burzgina modernų aparatą ir vakarop, žiūrėk, jau kiemas vėl žalias, tik lapų krūva išaugusi. Bet rytą pakilęs vėjas bloškia naujų lapų šūsnį ir… darbas iš naujo. Taip ir galynėjasi žmogus su gamta, kurią kažkada labai norėjome valdyti. Juk buvo teigiama, kad žmogus įveiks gamtą, pajungs jos jėgas sau. Dabar matome, kad tai nepavyko. Potvyniai, audros, žemės drebėjimai priverčia gąsčiotis ir tik spėlioti, ką gamta dar parodys. O mes savo Lietuvoje ramiai žengiame į rudenį, į atminties švenčių maratoną.
Heloviną apeisiu, tiesiog apie jį jau rašyta. Pereitą savaitę „Bangoje“ spausdintas E. V. Žemeikytės straipsnis išsamiai paaiškina ne tik Helovino pavadinimą, bet atskleidžia ir visą jo istorijos kelią iki mūsų. Daugiau nėra ką bepridurti. O spalį lietuvių kiemai ne vienus metus pasipuošia moliūgais. Tik gal jau akys priprato, nes per daug nestebina. Vis dėlto rudens šventė, sukurta Švėkšnos bendruomenės, įspūdį paliko. Tokio šito miestelio neteko dar matyti, plūdo žmonės lyg senovėje į atlaidus. Šviesus, pilnas žmonių, įvairiomis spalvomis nutvieksta bažnyčia kviečia į koncertą, mišiose skamba roko muzika, vakarėjantis parkas sužiba šimtais žibintų… Gražu, tačiau naktį spinduliuojančios žvakių liepsnelės, nori nenori, primena, jog artėja Vėlinės. Pats pavadinimas nusako šventės esmę – simbolinį susitikimą su artimųjų vėlėmis. Galbūt per maldą Visų Šventųjų dieną, prisiminimus, gal per kapų lankymą.
Minėtoje V. Daujotytės knygoje daug rašoma apie geliantį tėviškės, gimtųjų vietų, namų ilgesį ir nuo seno įdiegtą kapų lankymo tradiciją. Nenusakoma, nepaaiškinama jėga stumia, kad ir per visą Lietuvą važiuoti, kad valandėlę pastovėtum prie mylimų žmonių kapo, uždegtum žvakę, parymotum. Parymotum tame laukime, kurį geriausiai pažįsta motinos, laukdamos savo grįžtančių vaikų. Ir, žinoma, kad susitiktum gimines, kaimynus, pašnekėtum apie likusius gyvus ir jau mirusius pažįstamus, jų vaikus, anūkus. Netikiu tais, kurie sako, kad nepasiilgsta vaikystės namų, kad klajodami po pasaulį nejaučia priklausomybės savo šaliai, nejaučia giminystės ryšio, nostalgijos. O jeigu taip būna, tai tik belieka stebėtis, koks baisus įšalas tvyro jų širdyse, kokia nemeilė…
O kintantis gyvenimas diktuoja kapų tvarkymo pokyčius, regime šiuolaikiškas, patogesnes tendencijas. Gal ir gerai, kad atsirado ne tik kapų priežiūros specialistų, bet ir dizainerių, kurie diktuoja madas, o kartais ir labai sveikai sulaiko nuo begalinio noro tą dieną artimųjų kapus be saiko nukrauti gėlėmis ir žvakėmis. Vis skaitome, klausome, pasitikriname savo suvokimą. Ar gerai darau? Ar taip tinka? Juk po švenčių reikės viską sutvarkyti, paruošti kapus žiemai. Apskritai žmonėms ta tema kyla įvairių klausimų, vienas iš jų – ar dera kapavietes aklinai uždengti akmens plokštėmis. Galgi reikia palikti kokį plotelį neuždengtą? Viename iš savo straipsnių kunigas Ričardas Doveika išsklaido šias abejones, sakydamas, jog tai nėra svarbu, ir primena krikščioniškąjį požiūrį: „Esame tuščio kapo religija – prisikėlimo iš numirusių religija.“
Taigi noras gyventi, prisiminti, ieškoti, rasti, džiaugtis ir liūdėti neišvengiamai artina prie tradicijų, prie savo šaknų, primena, iš kur atėjome ir kur nueisime. „Tik kažin ko nuo kryžiaus seno, aukšto / Nueiti greitai niekaip negali – / Aplinkui vieškeliai, aplinkui žmonės vaikšto, / O tu kalnely stovi ir tyli“ (K. Bradūnas).