Lietuviai iš moliūgų šalies

Net nepajutome, kaip Lietuva tapo moliūgų kraštu. Ne bulvių, ne morkų ar ropių, to, kas mums nuo seno įprasta (runkeliai išvis kitą prasmę įgavo), o būtent moliūgų. Kaip tik ruduo, taip visur ima geltonuoti moliūgai. Gražu ir niekam nekliūtų, tik kyla klausimas – ar tai svarbiausia lietuviška daržovė. Kaip negali neklausti, o kur pamatyti karvę, arklį, ožką ar kokią avelę. Bene netrukus turėsime vaikus ir dėl to vežti į zoologijos sodą?
Žvalgykitės kiek norit keliu iš Gargždų į Vilnių važiuodami – gyvulių vargiai pamatysit. Žinoma, dabar jiems ganytis jau ne laikas, bet šiltuoju metu ar daug matėt to lietuviško kaimo paveldo. Nebent senuoju Žemaičių plentu važiuodami galėjot dar užmatyti kokią vieną kitą bandą, bet ten dažniausiai ne tos karvės, kur pieną duoda, o besiganantys būsimieji steikai, didkepsniai ar muštiniai, kitaip tariant, mėsiniai galvijai. Greitos naudos siekimas užvaldė ir kaimą. Kiek vargo su pieno ūkiais, kiek rūpesčių, o pelno – ne kažkas. Todėl ir einama lengviausiu keliu – naikinant, o mums, pirkėjams – vartotojams, belieka tik stebėtis ir piktintis. Tiesa, parduotuvėse lentynos ne tuščios, nukrautos lenkiškais, latviškais pieno gaminiais, tik lietuviškų vis mažiau ir mažiau. Pelnas, rinkos ekonomika, rentabilumas – visa tai suprantama, bet kur garsiai skambėjęs kvietimas: „Pirk prekę lietuvišką“. Mielai tai darytume, bet tuoj nebebus ką. Net skanesnių obuolių sunku gauti, nors metai, sako, buvo obuolingi ir derlius nemenkas. Ir viskas dėl tų neregėtų kainų varžytuvių. Taip ir laipsniuojam – brangu, brangiau, brangiausia. Žinoma, gali nepirkti, jeigu pinigų neturi ar tiesiog jų gaili, betgi norisi.
Norisi ir tos paprastos lietuviškos bulvės, tik ji irgi kažkur už moliūgų pasislėpusi. Mat bulves taip pat auginti neapsimoka, iš kitur pigesnių prekybininkai atveža. Neatsiperka, tad auginam tik sau – teisinasi ūkininkai, laukus užsodinę levandomis, svarainiais, smidrais. Laukai gražūs, kvepia, net turistus traukia ir darbai aiškūs, nereikia nei melžti, nei mėžti, nei kasryt anksti keltis. Tai ne fermos ar bulvių plotai, kuriuose – ką ten parodysi, nebent kolorado vabalus. Nors sakoma, „žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau“ (flk.), tačiau priprasti prie to pasikeitusio kaimo vaizdo sunku. Akys dar ieško besiganančio arklio, žolę rupšnojančių avių bandos, ramiai atrajojančių karvių. Ne taip seniai arčiau Minijos gyvenantys gargždiškiai dar laikė vieną kitą karvę, o J. Basanavičiaus gatvėje esančių sodų pakalnėje galėjai pamatyti ožkų su ožkyčiais, bet tai jau praeitis. Gaila vaikų, kuriuos modernėjantis gyvenimas atskyrė nuo kaimo romantikos, nuo pajutimo, koks vis dėlto gražus tas natūrinis ūkis. Kažkada, kai dar feisbuko nebuvo, plito toks juokingas gyvūno aprašymo pavyzdys. Taigi, mokytoja skaito vaikų rašinėlius, kuriuose jie turėjo aprašyti paveiksle pavaizduotą gyvūną. Tas gyvūnas – karvė, tokia miela, žvali juodmargė. Ir vaikas, augantis tik miesto aplinkoje, rašo: „Karvė yra baisus gyvūnas. Jos didelė galva, o šonuose – po akį. Taip pat ji turi keturias kojas, du ragus ir ilgą uodegą. Tiesiog po uodega jai kabo toks maišas, kuriame ji gamina pieną. Kad pienas išbėgtų, reikia spaudyti maišo gale pritvirtintus keturis mygtukus. Karvė ėda žolę, kai priėda per daug, išspjauna ir ėda iš naujo. Karvės plaukai trumpi, spalvoti, o kojų gale – didžiuliai nagai“ ir t. t. Aišku, tai humoras, bet realybė nedžiuginanti, kaimas sparčiai tolsta ir tampa nepažinus, ypač augančiai miesto kartai.
Galima manyti, kad toji moliūgų gausa rodo ne ką kitą, kaip besikeičiantį gyvenimą tiek mieste, tiek kaime. Leng­vas darbas, greitas pelnas užvaldė visas gyvenimo sritis, atėjo ir į žemės ūkį, kuriame liko nedaug žmonių, bet laukai – platūs. Štai visos trobos trobelytės, esančios bent kiek gražesniame gamtos prieglobstyje, noriai perkamos. Ne darbui, jose kuriasi nuo miesto gaudesio pabėgę miestiečiai, kurių svarbiausias tikslas – pailsėti. Na, tokios savaitgalinės poilsinės, tik nuosavos. Sako, kaimas gražėja. Taip, negali nepritarti, bet ar pilnėja, ar žmonių gausėja?
Pasakoje „Pelenė“ moliūgas virto karieta, bet tik tol, kol burtai baigėsi. Nespėsi sugrįžti, iš kur atėjęs, ir visi pamatys, kad stebuklo neliko. Iš prašmatnios karietos – tik moliūgas. Taigi, kai girdime, jog mūsų šalyje daugėja įvairių tautų atvykėlių, o vietiniai emigruoja į užsienį, neramu. Ar ilgainiui neteks aiškinti, kas mes tokie. Ar nereikės prisipažinti, jog esame lietuviai iš moliūgų šalies.