Klaipėdos regioninis valstybės archyvas: ką ten įdomaus galima sužinoti

Klaipėdos regioninis valstybės archyvas – Lietuvos Respublikos valstybinė įstaiga, sauganti, kaupianti, tirianti ir populiarinanti Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskričių teritorijose veikusių ir veikiančių vietos valdžios, kitų valstybinių įstaigų ir įmonių veiklos dokumentus, taip pat privačių fizinių asmenų perduotus dokumentus.

Archyvas prižiūri valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių veiklos dokumentų valdymą, teikia metodinę ir praktinę pagalbą juridiniams ir fiziniams asmenims, vykdo dokumentų paiešką, pagal saugomus dokumentus rengia pažymas, išrašus, kitus dokumentus juridiniams faktams patvirtinti.

Pagrindinėje saugykloje – lyg iš filmo

Gavęs užduotį padaryti reportažą apie Klaipėdos regioninį valstybės archyvą, kiek sutrikau. Galvojau, ką įdomaus skaitytojui galiu pateikti iš kažkokios didžiulės įstaigos, nuo grindų iki lubų prikrautos įvairiausių biurokratinių „sausų“ dokumentų. „Galvoji, ką čia įdomaus gali pamatyti ir išgirsti?“ – tarsi atspėjęs mano mintis, šypsodamasis paklausė archyvo direktorius Edmundas Bareiša. – Eikime, aprodysiu, ką mes turime.“

Vesdamas didžiulio modernaus pastato koridoriais, E. Bareiša pasakojo, kad šis pastatas anksčiau priklausė bankui, todėl jo patalpų išdėstymas ypač tinkamas įkurdinti archyvą. Tačiau prireikė nemažai laiko, buvo dėta daug pastangų, kad jas gautų. Paskutinį kartą sutrukdė lito keitimas į eurą: čia buvo saugomi didžiuliai kiekiai istorijon nueinančios lietuviškos valiutos. Priėjome prie pagrindinės saugyklos, stovinčios ant metalinių kojų, o jos dugnas, sienos ir lubos visur yra vieno metro betono storio. Ypač įspūdingai atrodo šešias tonas sveriančios durys su styrančiais didžiuliais užrakinimo mechanizmo kaiščiais. Patalpos viduje, kurios erdvė 900 metrų, vienos šalia kitų išdėstyta daug dokumentų laikyklų su pasukamaisiais mechanizmais jas atidaryti. Ne vienam, čia patekusiam, matomas vaizdas turėtų asocijuotis su matytais vaizdais iš kino filmų apie banko apiplėšimus.

Mano pašnekovas, ir vėl tarsi atspėjęs mano mintis, nuramina, jog tokias patalpas apiplėšti ir įmanoma tik kino filmuose: buvusio banko projektuotojai sukonstravo nepažeidžiamą įrenginį, aplink visą pagrindinę saugyklą eina vieno metro pločio koridorius, kuriuo mes ir apkeliavome. Kadangi archyve vyksta nemažai edukacijų mokiniams, E. Bareiša paaiškino, jog tai pati mėgstamiausia mažesnio amžiaus vaikų vieta – apibėgti bent keletą ratų aplink.

Kuo domisi lankytojai

Archyvo vadovas sako, jog jie moko vaikus domėtis istorija, skatindami kuo daugiau sužinoti apie senelius ir prosenelius. Genealogija yra tiesiausias kelias į istorijos pažinimą, juk pradedi nuo savęs, nuo to, kas arčiausiai tavęs.

Archyve lankantis vienos uostamiesčio mokyklos mokiniams, buvo parodyta 1956 m. filmuota medžiaga apie jų mokyklą. Tuo metu tarsi niekieno iš mokinių ir juos lydėjusio mokytojo tai nesudomino. Bet praėjus kiek laiko atėjo viena mokinė ir paprašė tos medžiagos rengiamai mokyklos šventei. Suaugusieji daugiausia kreipiasi dėl įvairių pažymų, dokumentų apie darbą sovietiniuose kolūkiuose ir pan. „Mums būna malonu surasti ir perduoti žmonių ieškomų dokumentų kopijas, pažymas – taip pasitvirtina mūsų įstaigos reikalingumas visuomenei“, – džiaugiasi pašnekovas. O lankytojų sulaukiama pačių įvairiausių. Neretas atvejis, kai apsilankęs su reikalais kokios įstaigos vadovas būna ne tik pats sudomintas, bet rekomenduoja ir savo kolegoms, pavaldiniams apsilankyti. Kartais prieš pradedant ekskursiją-edukaciją archyvo direktoriui E. Bareišai tenka išgirsti iš vieno ar kito: „Ką ten įdomaus tam archyve gali pamatyti.“ Tačiau pasibaigus edukacijai, kuri trunka kelias valandas, namo nebeskuba: tie patys skeptikai susirikiuoja eilutėje užduoti klausimų.

Gerokai archyvo darbuotojus ne tik nustebino, bet ir nuvargino interesantai per mieste organizuotą renginį „Muziejų naktis“ – apsilankė apie 200 lankytojų. Būna, kad žmonės atneša kokį dokumentą: „Ar įdomus, ar vertingas – gal norėtumėt paimti?“

Būna ir kurioziškų nutikimų: štai vienąkart atėjo kokių dešimties metų vaikas ir klausė, ar negalėtų archyve jo piešinius pasaugoti… Bet paskui „dailininkas“ taip ir nebepasirodė su savo piešiniais, gal pergalvojo, kad verčiau tapti sporto žvaigžde ar dar kuo kitu…

Dokumentai, kuriuose svarbesnė juodraštinė pusė

Įstaigos vadovas, įpratęs kone kasdien vesti po kelias edukacijas, nelaukė jokių mano iš anksto paruoštų klausimų – pasakojo, rodė ir vėl pasakojo, tik spėk klausytis ir įsidėmėti. Pervien pynėsi ir šypseną keliančios įdomybės, ir rimti faktai.

Ilgiausiai užtrukome nedidelėje salėje, kurioje per edukacijas demonstruojama filmuota medžiaga, pasitelkiamas internetas. Daug dar ką išgirdau, pamačiau: ir Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių lakūnų darytas kartografines nuotraukas bei jų sugretinimą su šiuolaikinėmis, per laimingą atsitiktinumą išsaugotą uosto istorijos nuotraukų albumą, vokiškąją Klaipėdą menančias nuotraukas ir kita. Kurioziškai atrodo pirmųjų sovietinio pokario laikų valstybės įstaigų dokumentai, kuriems, tuo metu trūkstant popieriaus, panaudoti Nepriklausomos Lietuvos ar Vokietijos blankai, paprasčiausiai kai ką juose pataisant… Štai vienas iš jų – Palangos valsčiaus vykdomojo komiteto, kuriame dviem brūkšniais nubrauktas Vytis ir ant jo užrašyta LTSR… Nemažai dokumentų surašyti ant tuo metu krašte veikusios Vokietijos valstybės dokumentų antrųjų pusių. Archyve apsilankęs ir tai pamatęs vienas istorikas E. Bareišai taip ir pareiškė: man rodyk tas antrąsias, juodraštines dokumentų puses – jos daug įdomesnės…

Tai kada iš tikrųjų įkurtas Vilnius?

Į mano pasvarstymą, kad istorija yra toks efemeriškas dalykas, kurį, kas netingi, vis bando perrašyti pagal savo poreikius, E. Bareiša pareiškė, kad istorijos mokslas vis dėlto yra ir vienas konservatyviausių, sunkiai priimantis naujus faktus, nors jie ir tikri, paremti dokumentais. Sustojome prie Gerardo Merkatoriaus (1512–1594) sudaryto, bet tik po jo mirties 1595 m. Duisburge išleisto „Atlaso“ kopijos (leidinio originalas saugomas JAV Kongreso bibliotekoje). E. Bareiša pasakoja, kad šį dokumentą pavyko rasti internete, G. Merkatorius laikomas šiuolaikinės kartografijos pradininku, visi jo darbai pasižymėjo kruopštumu ir pateikiamos informacijos patikimumu. „Atlase“ lotynų kalba rašoma: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė padalinta į dešimt vaivadijų arba specialių provincijų, iš kurių svarbiausias yra prie Vilijos ir Vilnios esantis Vilnius, kurį vadovas Gediminas įkūrė 1305 metais.“ Tai kaip čia išeina, jei istorijos vadovėliuose mums visur yra teigiama, jog Vilniaus įkūrimo data laikomi 1323 metai? Data, kada pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai Hanzos miestų piliečiams, kviečiantys atvykti juos į Lietuvą. Maža to, toliau svarsto E. Bareiša, sprendžiant iš konteksto, darytina prielaida, kad 1305 m. laikytini ne Vilniaus įkūrimo, tačiau jo tapimo LDK sostine metais. Vadinasi, Vilnius tuo laiku jau buvo gana didelis miestas, o įkurtas dar gerokai anksčiau… Šiuos savo atradimus E. Bareiša buvo pateikęs ir spaudoje, ir internete, tačiau sako, jog kiek teko bendrauti su profesionaliais istorikais, pastarieji sutinka, kad rasti duomenys įdomūs, tačiau… prieštarauja dabartinėms istorinėms žinioms, kad Gediminas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo tik 1316 metais… O ar tikrai tapo būtent tais metais? Kai sužinota apie G. Merkatoriaus „Atlasą“, bebuvo likę keleri metai iki ruošimosi iškilmingai visoje Lietuvoje paminėti Vilniaus 700 metų įkūrimą. Belieka pajuokauti, jog, paankstinus šią datą, matyt, istorikai nepanoro laukti dar viso šimtmečio iki naujo apvalaus jubiliejaus…

Egidijus ŽIEDAS

Autoriaus nuotr.