Išdrįskime pasirodyti senamadiški
Prieš kelerius metus vieno iš didesnių Žemaitijos miestų aštuntokai, man prašnekus žemaitiškai, paprašė: ar galite taip nebekalbėti? Iki šiandien prisiminusi jaučiu sutrikimą – kaip „taip“, ar žemaičių kalbos vartojimas, nors ji kasdien girdima ir vartojama, yra gėda, o gal tik mano patarmės nesuprato? Galiu spėlioti. Bet prisimenu, kai manęs mokykloje bendramoksliai prašydavo pasakyti ką žemaitiškai – mat jiems labai patikdavo – būdavo kažkaip nepatogu ir keista, nors šeimoje tik ja ir buvo kalbama.
Dabar viskas kiek kitaip – su kiekvienais gyvenimo metais vis lengviau darosi priimti prigimtinę kultūrą, tarmę, tradicijas. Kad jas pradėčiau pažinti – ne tik apie jas pakeliui girdėti – daug vandens turėjo nutekėti – ir daug vyresnių už mane turėjo išdrįsti per bendrąjį pasipriešinimą, nesupratimą vis tiek kalbėti, vis tiek pasakoti, vis tiek kviesti šokti tautinius šokius, pažinti dainas ir kitas svarbias mūsų kultūros dalis. Kiekvienam tam žmogui, kurių didžioji dalis – mokytojai, dabar sutikusi norėčiau padėkoti.
Kalbėkime savo vaikams, mokiniams apie vertybes, apie tai, kas tikra, kalbėkime apie praeitį. Apie senelius, jų vardus, kuo jie užsiėmė, kaip gyveno, kokius sunkumus patyrė. Kalbėkime savo tarme, kad ją galėtų girdėti ir perimti. Kalbėkime ir apie tradicijas, bent jau tas, kurias dar esame išsaugoję. Kaip kitaip išlaikysime kultūrinį, tautinį, net ir asmeninį sąmoningumą?
Šių laikų švietimo aplinkoje – ypač privačiame jo sektoriuje – vis labiau stengiamasi, kad vaikui, mokiniui visada būtų įdomu. Kad mokymasis ir apskritai kasdienis buvimas būtų įspūdingas, šiuolaikiškas, ginkdie nė sekundės nenuobodus – bent jau teoriškai to siekiama. Realybėje tokios pastangos dažnai baigiasi nežinia kuo – darosi nebeaišku, kaip ir ko tą jauną žmogų reikėtų mokyti.
Galėtume ilgai diskutuoti, gerai tai ar blogai, bet rezultatą matome patys – be dėmesio atkreipimo triukų esame girdimi vis mažiau. Taigi vis daugiau randasi „fokusų“, ypatingų metodų, naujų pateikimo būdų – o kartu vis mažiau paprastumo, tikrumo, drąsos kalbėti apie tai, kas nėra savaime ryšku, aišku, lengva ir įspūdinga.
Taip po truputį prarandame galimybę nuoširdžiam pokalbiui, pasidalinimui tikra istorija, patirtimi. Taip iš svarbių gyvenimo dalyvių – mokytojų, vadovų, net tėvų – tampame tarsi paslaugų teikėjais, o jauni žmonės gebėjimą žiūrėti į akis keičia dažnokai menkai ugdančiu buku žiūrėjimu į ekraną. Vyksta kažkas nelabai įtraukiančio? Visada išgelbės ekranas.
Ir vis dėlto – dar nė karto nemačiau, kad sužaistas, nors ir mokomasis, kompiuterinis žaidimas ar pažiūrėtas naujausiais metodais remiantis sukurtas vaizdo įrašas atstotų gyvą kontaktą, verstų auditoriją nuščiūti. Išgirsti. Įsiklausyti. Žodis, pasakojimas, pasidalinta tikra patirtis tą galią turi.
Dėl to kalbėkime. Apie tai, kas mums svarbu, – apie gerumą, tikėjimą, vertybes, paveldą, tai, kas geriausio perduodama iš kartos į kartą. Net jei ir nesame tokie įspūdingi, ryškūs ir spalvingi, kaip tie naujausi metodai. Net jei ir rizikuojame būti palaikyti nuobodūs, senamadiški. Nes net ir viena ausimi išgirstas žodis įkris į sąmonę ir ten užsiliks, kol ateis laikas, kai taps svarbus ir bus ištrauktas į dienos šviesą.
Yra tikimybė, kad po daug metų jūsų vaikas ar mokinys, lygiai kaip dabar aš, prisimins Jūsų pasakotas istorijas, kurias tuo metu klausė abejingai, ir pagalvos: kaip gerai, kad tai žinau. Kaip gerai, kad buvo kam pasakoti, kartoti dešimtis kartų, nepasiduoti. Kaip gerai, kad buvo, kas rodė pavyzdį domėtis, tęsti, perduoti kitoms kartoms. Kaip gerai, kad dar yra tų, kurie išdrįsta pasirodyti nuobodūs ar senamadiški. Taip atsitiks nebūtinai su visais – bet tikrai atsitiks. Būsime prisidėję prie to, kad užaugo doras, savo aplinką gerbiantis žmogus.
Kol mes kalbėsime, tol bus, kam klausyti. Kol stengsimės perduoti, tol bus, kam priimti. Kol būsime drąsūs kartoti nors ir šimtą kartų, tol liks tikimybė žmonijai netapti bendra mase paslaugų teikėjų ir gavėjų. Tol liksime žmonėmis.
Kalbėkime savo vaikams. Dar yra vilties, kad jie išgirs.
