Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ deklaraciją

Mes, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai, reiškiame susirūpinimą blogėjančia Mažosios Lietuvos kultūros paveldo būkle. Mažoji Lietuva – išskirtinis etnografinis Lietuvos regionas, dėl susiklosčiusių istorinių ir geopolitinių aplinkybių likęs su itin mažu skaičiumi vietos gyventojų, kultūrinės tradicijos tęsėjų. Dėl šios priežasties kultūrinė tradicija šiame regione gaivintina ir puoselėtina itin atsakingai. Deja, nesant priežiūros ir kontrolės, nesuteikiant savalaikės pagalbos, o svarbiausia – stokojant bendros koncepcijos, Klaipėdos kraštas praranda savo savastį.

Baigiantis II pasauliniam karui ir po jo Klaipėdos kraštas buvo itin suniokotas, kultūrinis paveldas beatodairiškai naikintas sovietmečiu ir, deja, tebenaikinamas mūsų dienomis. Gerų pavyzdžių, kai jis atkuriamas ir prižiūrimas (tokių kaip buvęs Klaipėdos dujų fabrikas ar sutvarkytos pavienės privačių asmenų sodybos) yra tiek mažai, kad juos turime laikyti išimtimis. Tad kiekvienas istorinis, architektūrinis, kultūrinis, konfesinis artefaktas, sukurtas Mažojoje Lietuvoje nuo seniausių laikų iki II pasaulinio karo, turi išskirtinę reikšmę, nes yra regiono savitumo ženklas, kurių visuma sudaro šio krašto išskirtinumą, susieja kelias gyventojų kartas, stiprina jų identitetą, ryšį su tėviške, tampa patraukliu turistiniu objektu. Esam ypač suinteresuoti, kad naujieji krašto gyventojai įvertintų tai, ką rado jie ir jų tėvai, atvykę čia gyventi po karo. Džiaugiamės, kad naujųjų krašto gyventojų sąmoningumas auga, vis daugiau suvokiančių ir puoselėjančių kultūrinę krašto tradiciją, laikančių ją sava, taigi visuomenės nepakantumas paveldo naikinimui stiprėja.

Tačiau to nepakanka: dažnai susiduriame su biurokratiniu aplaidumu, įstatymo spragomis, leidžiančiomis ir toliau naikinti paveldą. Antai Klaipėdos miesto Naujamiesčio zonų darkymas grindžiamas tuo, kad jos neįeina į tradiciškai suprantamą saugotiną senamiestį. Klaipėda seniai išsiplėtė buvusių aplinkinių dvarų ir kaimų sąskaita, ir ten esantys išlikę objektai formaliai nepriklauso apsauginei zonai. Toks formalus požiūris mūsų netenkina. Atmestinai atliekama kultūros paveldo kompleksų stebėsena ir kontrolė bei vėluojantis naujai atrandamų kultūros paveldo verčių inventorizavimas sukuria pretekstą neatitaisomai sudarkyti kultūrinį kraštovaizdį (nesenas pavyzdys ‒ Gudų geležinkelio stoties komplekso statinio nugriovimas). Kitas blogas pavyzdys yra neatpažįstamai pasikeitęs Svencelės kaimo kraštovaizdis – ar ten dar galime atpažinti, kad esame Mažojoje Lietuvoje?

Absoliučiai nepateisinamas aplaidumas senųjų krašto kapinių atžvilgiu. Naujos viešųjų erdvių detalės, kaip stogastulpiai ir koplytstulpiai, kurių Mažoji Lietuva nepažino, taip pat rodo nepagarbą regiono tradicijai. Deja, blogų pavyzdžių sąrašas netrumpėja: projektai, orientuoti į greitą komercinę naudą, vis dažniau naikina arba užgožia tradicinį savitumą.

Laikomės pozicijos, kad visi iki II pasaulinio karo sukurti ir pastatyti objektai yra krašto istorijos ir unikalaus kraštovaizdžio savastis, daranti Klaipėdos kraštą atpažįstamą ir išskirtinį visos Lietuvos kontekste.

Kituose Lietuvos regionuose atstatinėjami vienuolynai, sinagogos, dvarai, etnografinės sodybos, atnaujinamos pakelės koplyčios ir kryžiai, išsaugomas miestelių užstatymas, gatvės grindinio fragmentai ir daugybė kitų regioninio savitumo elementų. Ar ne to paties nusipelnė ir Mažoji Lietuva?

Neseniai paminėjome Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį. Ar tikrai įvertiname, ką gavome, ar norime ištaisyti klaidas ir jų nebekartoti? Mažoji Lietuva tikrai susijungs su Didžiąja tada, kai nebus laikoma tik ūkiniu-teritoriniu vienetu, patogia prieiga prie jūros.

Atkurtų miestų ir regionų pavyzdžių toli ieškoti nereikia: senamiestį atkūrė Gdanskas, Varšuva, Poznanė. Lenkijos Rytprūsiai gali didžiuotis išsaugotais kvartalais, atkurtomis pilimis, atstatytais tiltais, naujam gyvenimui prikeltais senųjų mokyklų ir kitais tipiškais pastatais, sutvarkytomis bažnyčiomis ir kapinėmis. Latvijoje Kuldygos miestas yra įkūręs fondą, kuris gyventojams teikia paramą išsaugant istorinį namo fasadą. Tradicijoms, papročiams, konfesiniams artefaktams ginti bei puoselėti reikia ir teisinės bazės.

Todėl mes deklaruojame savo viziją, į kurią, kaip orientyrą, prašome atsižvelgti, atitinkamai priimti ar pakeisti įstatymus, pagal kuriuos Mažosios Lietuvos istorinis ir kultūrinis paveldas būtų laikomas ypatingos apsaugos objektu, reikalaujančiu toliaregiškos strategijos.

Nežiūrint to, kaip šiuo metu suformuluoti dabartiniai Kultūros paveldo nuostatai, geografiškai ir pagal nustatytą vertingumą leidžiantys rūšiuoti kultūros paveldo objektus, visais atvejais prašome vadovautis nuostatomis:

1. Visi etnografinės Mažosios Lietuvos teritorijoje iki II pasaulinio karo sukurti, pastatyti, įkurti objektai, susiformavęs gamtinis kraštovaizdis laikytini saugotinais ir vertingais vientiso šio etnografinio daugiakultūrio kraštovaizdžio elementais.
2. Visi Mažosios Lietuvos paveldo objektai turi būti registruojami viename sąvade pagal istorinio regiono kultūrinį išskirtinumą, o ne pagal dabartines savivaldybes, kurių ribos nesutampa su istorinio regiono ribomis.
3. Įstatymiškai užtikrinti ir dėti visas pastangas, kad būtų laikomasi nuostatos negriauti, jei yra bent menkiausia galimybė išsaugoti, atnaujinti ir atkurti minėtus objektus.
4. Pašalinti biurokratines kliūtis, kurios trukdo išsaugoti ir atkurti minėtu laiku sukurtus objektus, neįtrauktus į saugomas teritorijas, į kultūros paveldo sąrašą, neleisti vilkinti tvarkymo leidžiant jiems sunykti.
5. Peržiūrėti apsaugos zonas remiantis ne formaliai nustatytu atstumu nuo saugojamo epicentro, bet laikantis nuostatos, į kurią architektai privalėtų atsižvelgti, kad viešųjų erdvių formavimo ir kitokie kultūriniai sprendimai nekeltų disonanso su tradicine aplinka. Tokiomis gairėmis vadovautis ne tik statant ir atstatant didesnius objektus, bet ir keičiant ar kuriant kraštovaizdžio detales.
6. Sukurti finansavimo sistemą, skatinančią naujuosius gyventojus išsaugoti, sutvarkyti ir atkurti jiems priklausančius istorinius objektus. Vietoje ydingos draudimo ir stabdymo praktikos – kraštovaizdžio saugojimo skatinimas ir pagalba.

Priimant sprendimus kultūrinio paveldo klausimais vadovautis tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais, tokiais kaip: Europos kraštovaizdžio konvencija ir Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija, Venecijos konvencija, Rygos chartija, Naros autentiškumo dokumentas, Florencijos chartija. Klaipėdos kraštas yra unikali kraštovaizdžio sistema, kurios išsaugojimui ir tausojančiam autentiškumo atkūrimui yra reikalingas ir teisės viršenybės užtikrinimas, ir kultūros paveldo priežiūros derinimas su miestų planavimu, ir savivaldos institucijų atsakomybė už šio istorinio regiono išsaugojimą ateities kartoms.

Tikime, kad Lietuva dar gali spėti pakeisti savo požiūrį į paveldėtą Rytprūsių dalį ir pasekti kaimynų pavyzdžiu. Priešingu atveju ne tik neintegruosime Mažosios Lietuvos į lietuvių sąmonę, bet ir nueisime priešinga kryptimi, sekdami istorinę atmintį ir paveldą naikinančių šalių pavyzdžiu.

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Rasa Šimkutė

Nuotr. lemu.lt