Brangių iškasenų turinčios Ukrainos gyvenvietės laukia tikrų investuotojų
Specialiai iš Kopankų kaimo
Eldoradas BUTRIMAS
„Kai mano dvidešimties metų senumo Ukrainoje pagamintas automobilis „Slavutič“ ima gesti, žmona šaiposi: nenorėjai dovanų elektromobilio, tai ir kentėk, nesiskųsk“, – juokėsi 67 metų Kopankų kaimo seniūnaitis Olegas Čumakas.
Seniūnaitis visą laiką šypsojosi pasakodamas istoriją, kaip jį pažadais padovanoti elektrinį automobilį bandė papirkti viena įmonė, norėjusi gauti leidimą steigti šachtą ličiui kasti Kopankų kaime. Spėjama, kad kaimo laukuose esančio ličio, kuris yra naudojamas telefoninių, mašininių ir kitokių akumuliatorių gamyboje, vertė siekia kelis milijardus eurų. Šis telkinys buvo pavadintas Polohivkos vardu, nes prie gretimo Polohivkos kaimo buvo gausiausiai ličio rasta. Tačiau minėtas kaimas per laiką sunyko ir tapo pavaldus Kopankams.
Seniūnijai žadėjo Dubajų
Geologai dar prieš pusšimtį metų nustatė, kad Ukrainos teritorijoje keturiose vietose yra ličio telkiniai. Du iš jų, Zaporižės bei Donecko regionuose, šiuo metu jau Rusijos okupuotose teritorijose. Kiti du telkiniai, minėtas Polohivkos bei Dobros yra toli, 400 km nuo fronto linijos esančiame Kirovogrado regione.
Didžiausias telkinys yra būtent Polohivkos, tačiau litis čia 500–600 metrų gylyje, todėl spėjama, kad šachtos įrengimas kainuotų apie ketvirtadalį milijardo JAV dolerių. Kiek tiksliai ličio yra Polohivkos telkinyje, nežinoma. Anksčiau buvo skelbiama, jog 0,7 mln. tonų, tačiau dabar kai kurie ekspertai nurodo kelis kartus didesnį kiekį.
Dėl šachtos pastatymo brangumo bei buvusių nedidelių ličio kainų ilgus dešimtmečius Polohivkos telkiniu niekas nesidomėjo. Išpopuliarėjus mobiliems telefonams bei ėmus gaminti elektromobilius, ličio kainos sukilo, ir į Kopankus ėmė belstis ir investuotojai, o kai kurie apylinkės tarybą viliojo pažadais kaimą paversti „Ukrainos Dubajumi“. 2017 metais Vyriausybė licenciją suteikė naujai įsisteigusiai įmonei „Ukrainos ličio išgavimas“, kuri per aštuonerius metus darbų nepradėjo ir netesėjo įsipareigojimų kelti gerovę Kopankuose.
„Tos įmonės pažadai buvo kuklesni už kitų dviejų kandidatų ir atrodė realiausi, bet negalėjom numatyti, kad ji veiklos taip ir nepradės. Labiausiai mus gundė įmonė, vadovaujama jaunų vadybininkų, kurių vienas pasinėrė į fantazijas bandydamas mane įtikinti. Prieš lemiamą seniūnijos tarybos balsavimą pasivedė mane į šoną ir pasakė, jog laimėję konkursą čia steigs ne tik akumuliatorių, bet ir elektrinių automobilių gamyklą, todėl gyvensime turtingiau už dubajiečius. Kad galutinai mane suviliotų, pažadėjo pirmam padovanoti čia pagamintą automobilį, o paskui po tokį įteikti visiems kaimo gyventojams“, – pasakojo O. Čumakas.
Po sutarties viliasi šachtos
Penkioliktus metus seniūnaičio pareigas einantis vyriškis neslėpė, jog pasirašydami sutartį tikėjo, kad įmonė įdarbins 30 kaimiečių šachtos statybose, išasfaltuos kelius, suremontuos vaikų darželį ir kasmet skirs lėšų socialiniams projektams. Konkurso laimėtojai perimtoje teritorijoje pastatė tik specialų automobilį su miegamuoju kambariu, kuriame apgyvendino zoną prižiūrintį sargą. Tiesa, prieš ketverius metus buvo pasikvietę vieną Turkijos įmonę, kuri turėjo ištirti, kokiame gylyje yra didžiausi ličio klodai, tačiau tyrimai nutrūko dėl 2022 metais Maskvos pradėto karo.
Nebesišypsojo seniūnas pasakodamas, jog kaimas merdėja. Atgavus nepriklausomybę prieš tris dešimtmečius Kopankuose gyveno 1 200 žmonių, o dabar liko tik trečdalis. Mat išardžius kolūkius ir užsidarius aplinkinėms įmonėms tapo striuka su darbu, ir dalis jaunų žmonių išsikėlė. Be to, nustojo pro užkampyje esantį ir nykstantį kaimą važinėti autobusai.
„Seniūnaičiu tapau atėjęs iš mokyklos, kurioje dirbau fizinio lavinimo mokytoju. Mokykla buvo uždaryta, nes moksleivių sumažėjo nuo 120 iki 30. Neliko ir vaikų darželio, pašto. Vaistų nusipirkti atgabena kelis kartus per savaitę speciali mašina, o socialinis autobusas kas kelias dienas veža į rajoninį centrą, tačiau vykti norinčių yra daug, todėl tenka užsirašyti į eilę“, – liūdnai kalbėjo O. Čumakas.
Smolinės apylinkės, į kurią įeina ir Kopankų kaimas, seniūnas Nikolajus Mazura irgi viliasi, kad Kyjivui su Vašingtonu pasirašius sutartį bus įkurta šachta ličiui kasti. Juolab kad seniūnijoje yra daug kasybos patirtį turinčių specialistų, kurie šiuo metu yra bedarbiai, nes veiklą jau keletą metų pristabdė Smolinės urano kasykla, nors urano klodas nėra išsibaigęs. Prieš 52 metus Smolinės gyvenvietė buvo įkurta būtent minėtos kasyklos darbuotojams apgyvendinti, dabar čia prisiregistravę devyni tūkstančiai žmonių.
„Mums niekas iš Kyjivo kol kas dėl ličio kasyklos steigimo neskambino, tuo domisi vien žurnalistai. Esam pasiruošę darbams apjungti Kopankės gyventojus ir Smolinės specialistus. Labai svarbu, kad, steigiant kasyklą, būtų laikomasi ekologinių bei sanitarinių reikalavimų, mat tų kaimų gyventojai prisibijo, jog ličiui išplauti iš uolienų bus sunaudojama daug vandens, ir jo pritrūks šuliniuose, nes tokių atvejų yra buvę kitose vietovėse. Sieksim, kad būtų pasirašyti įsipareigojimai, jog tokiu atveju ličio kasėjai nutiestų alternatyvų vandentiekį iš kito šaltinio“, – teigė seniūnas.
Pagarba žuvusiems už tėvynę
N. Mazura papasakojo, jog karo metu dalis gyventojų iš Smolinės išbėgo, tačiau tuo pačiu čia buvo apgyvendinta tūkstantis persikėlėlių iš pafrontės. Tai daugiausia senyvi asmenys, kuriems reikėjo parūpinti tiek gyvenamąją vietą, tiek priežiūrą. Dėl mažėjančio gimstamumo Smolinėje iš penkių darželių liko vienas, tiek, kiek ir mokyklų, tačiau seniūnas didžiavosi, jog tiek darželio, tiek mokyklos rūsiai yra perdaryti į šiuolaikiškus su visais patogumais, kad oro pavojaus metu vaikai galėtų slėptis saugiai ir komfortiškai. Seniūnas didžiavosi ir tuo, jog centrinėje aikštėje yra įrengta ne tik karo didvyrių alėja su žuvusiųjų nuotraukomis, bet ir vaizdo ekranas, kuriame kas rytą skambant himnui rodomos žuvusiųjų nuotraukos ir skelbiamos pavardės. „Pagarba žuvusiems už tėvynę turi tapti patriotinio auklėjimo dalimi. Tam mes skiriame ypatingą dėmesį, todėl vaikų darželyje įrengėme specialų muziejinį kambarį, kuriame mažyliai susipažįsta su kultūriniais šalies simboliais, išskiriančiais mus iš kitų tautų“, – pasakojo seniūnas.
Autoriaus nuotr.
Ličio kainos viršūnę buvo pasiekusios pirmą 2023 metų ketvirtį, kai vidutinė tonos kaina pasaulinėje rinkoje siekė 54 tūkstančius JAV dolerių. Skubiai atidarytos naujos šachtos sukėlė metalo perteklių, tad pastaruosius dvejus metus ličio kainos krito. Šiemet jo vidutinė kaina pagal prognozes svyruos apie 11 tūkstančių JAV dolerių, tačiau ateityje metalas turėtų brangti.
Didžiausi ličio karbonato telkiniai yra Amerikos žemyne: Bolivijoje, Argentinoje, JAV ir Čilėje (atitinkamai 21, 20, 11, 10 mln. tonų). Europoje didžiausi ličio resursai, siekiantys 3,1 mln. tonų, yra rasti Vokietijoje. Ukrainoje ličio spėjamai gali būti daugiau, tačiau trūksta tikslių tyrimų.
