Dirbtinio intelekto vilionės, šėlionės ir klasta
Dirbtinis medus, dirbtinė kalba, dirbtinis grožis, dirbtinis maistas… Gyvenam tokioje apsuptyje, kur reikia nemenkų įgūdžių, kad atskirtum, kur tikra, o kas dirbtinai sukurta. Tikrumas – ta savybė, kurios ieškome mus supančiuose daiktuose ir, žinoma, žmonėse. Kaip besidžiaugtume mokslo pasiekimais, besižavėtume moderniomis naujovėmis, bet tikrumas vis tiek ima viršų. Tai ir skaitome etiketes parduotuvėse, aiškinamės vaistinėse, tyrinėjame žurnalinių gražuolių veidus, ieškodami panašumo į tą, tikrąją, kokią anksčiau pažinom. Bet didžiausių iššūkių sulaukiame susidūrę su dirbtiniu intelektu (DI).
Atrodytų, jau tiek galimybių atvėrė išmanūs telefonai, kompiuteriai, tai dar ir dirbtinis intelektas ant mūsų galvų. Registruojamės internetu, pinigus traukiame iš bankomatų, užsisakinėjam paslaugas per įvairias siuntų tarnybas, parduotuvėse apsitarnaujame patys, dar ir pažinčių programėlės vilioja. O kadangi tiek daug kas vilioja, tai ir išvilioja. Sukčiai dirba išsijuosę ir daugeliu atvejų pralenkia netgi naujovių kūrėjus. Šie tik pradeda, o sukčiai jau skaičiuoja pirmųjų aukų tūkstantėlius. Jokio tikrumo, su kuo kalbi, kam moki, kas čia pinigų reikalauja. Tokios tat būtų technologijų bijančiųjų ir jas kritikuojančiųjų mintys. Jie pikti, nes reikia mokytis, o imlumas ne tas, todėl ir bambama, ieškoma, kuo čia pasipiktinti. Bet tai tik dalis tiesos. Sureikšminę technologijas, suniekinom paties žmogaus galias. O to įrodymas – visur karaliaujantis dirbtinis intelektas. Kartais jis glumina ir netgi baugina.
Dažno siaubo filmo turinys labai paprastas: viskas prasideda šviesiai ir gražiai. Pvz. iškylaujanti šeima priglaudžia mažą paukščiuką, o šis auga ir ima lesti jų vaikų akis. Arba mažas mielas žvėrelis virsta žmones draskančia pabaisa. Viskas pareina iš kažko mažo ir gražaus. Ir dirbtinis intelektas atrodė tokia gera pagalba žmogui, tiek laiko galima sutaupyti. Betgi žmogus – iš prigimties turbūt lepi ir tingi būtybė, todėl sumąstyta, kad dirbtinis intelektas turi dirbti ne jam, o už jį. Pasirodo, DI rašo valdininkams pranešimus, kuria tekstus, dėlioja į lenteles skaičius, neprieštaraudamas atlieka pačias neįdomiausias užduotis. Sunku patikėti, bet tai tik nedidelė dalis pagalbos. Vieni džiūgauja, kiti stebisi ir svarsto. Tai čia ta stulbinanti mūsų ateities pažanga? Su tąja pažanga mielai darbuojasi moksleiviai ir studentai, žinoma, neatsilieka ir biurokratai. Kai pačiam galvoti nereikia, tai tiesiog komfortas. Kam blogai? Mokytojams, dėstytojams, knygų redaktoriams, pagaliau žmonėms, kurie nori išgirsti originalių minčių ar tikisi tikrumo.
Štai viena garsi autorė parašė knygą, aiškina, kaip skaityti meną. Ir, dailėtyrininkų siaubui, pasirodo, ten sumestos jų knygų, straipsnių mintys, įžvalgos. Be nuorodų ir nežymint citatų, panaudojant pastebėjimus kaip savo. Leidykla atsiprašo, kaltas – dirbtinis intelektas. Niekas to aiškiai neįvardijo, bet visi supranta kūrino kilmę ir rašymo procesą. Su dirbtinio intelekto panaudojimo šunybėmis susiduria ir Lietuvoje žinomi žmonės. Kaip netikėti, kai socialiniuose tinkluose esą žurnalistė, laidų kūrėja Edita Mildažytė įtaigiai dėsto šlapimo nelaikymo problemas ir rekomenduoja gydymui skirtą preparatą, kurį galima tuoj pat užsisakyti, ir jis tikrai padės. Žmogaus manieros, kalba, balsas ir intonacija iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas tikra. Tačiau tai – piktavalių, kurie moka naudotis dirbtinio intelekto įrankiais, darbelis. Jie taip iš lengvatikių išvilioja pinigus. Tik kaip sunku paskui įrodyti, jog tai melas, bjauri apgavystė. Žinoma žurnalistė jokių vaistų nerekomenduoja, DI pasinaudota jos įvaizdžiu, bet antis jau paleista. Socialiniuose tinkluose plinta įrašai, kur klastojamos net televizijos žinios. Pasinaudota žinomo gydytojo Vytauto Kasiulevičiaus atvaizdu, esą žiniose medikas rekomenduoja vaistus nuo skiepų padarinių. Apie tokią klastotę pranešė TV3 televizija, kurios atributika klastotėje irgi pasinaudota. Būkime atidesni, kritiškesni, kai naršome po feisbuką ar kitus socialinius tinklus.
Su dirbtinio intelekto galimybėmis ir šunybėmis kasdien susiduriama mokyklose. Jau negali mokytojas ramiai skirti netgi įprastinių namų darbų: parašykite rašinį, išspręskite uždavinį ar kt. Daugeliu atvejų aišku, kad skaitys ne savo mokinio darbą, o dirbtinio intelekto produktą. Tenka sugebėti taip susukti užduotį, kad mokinys neišvengiamai turėtų galvoti pats. Dar vienas iššūkis mokytojui, kuris turi gerai pažinti technologines naujoves ir ne tik jų nebijoti, bet dar jas ir pergudrauti, kitaip skaitys svetimas mintis, o mokiniui beliks tik atlaidžiai šypsotis: „Apgavau neišmanėlį.“
Švietimo ekspertas Rytis Komičius teigia, jog dar maždaug dvidešimtmetis ir mokytojo darbas iš esmės pasikeis. Mokytoją tiesiog nurungs dirbtinis intelektas. Jau šiandien, anot R. Komičiaus, darbas mokykloje yra kitoks, nes mokytojas ne tik aiškintojas, dėstytojas, bet daugiau „emocinio klimato kūrėjas, mokymosi proceso kuratorius, kartais net terapeutas“. Vis dėlto kol kas gyvename labiau susitelkę į medžiagos išdėstymą, laukiame naujų vadovėlių, gatavos medžiagos mokytojui, tačiau ateitis būsianti kitokia – „žmogiškas ryšys taps svarbesnis už turinį.“ Įdomu, kokia vieta čia teks DI?
